Ne kiekviena dekoratyvinė gėlė ar krūmas ištveria žiemą, ypač kai šaltis ateina be sniego. Tačiau yra augalų, kurie gali atlaikyti labai žemas temperatūras ir pavasarį sugrįžta be didesnių nuostolių.
Lenkų portale pristatytame sąraše išskiriamos itin šalčiui atsparios daugiametės gėlės, krūmai, spygliuočiai, vijokliai ir svogūniniai augalai. Tokie pasirinkimai leidžia sumažinti kasmetinį rūpestį dengimu, apšiltinimu ar nušalusių sodinukų keitimu.
Augalų atsparumas šalčiui dažniausiai siejamas su USDA atsparumo zonomis: kuo mažesnis zonos numeris, tuo augalas atsparesnis žemai temperatūrai. Lenkijoje vyrauja 6a–7a zonos, o šaltesnėse vietovėse pasitaiko 5b–6a.
Svarbus niuansas aktualus ir balkonams: vazonuose augalams peržiemoti sunkiau nei grunte, nes šaknys neapsaugotos žemės sluoksniu. Todėl konteineriams patariama rinktis dar atsparesnes rūšis – tarsi su „rezervu“ keliomis atsparumo zonomis.
Kaip padėti augalams sėkmingai peržiemoti
Net ir ištvermingiems augalams pirmaisiais metais po pasodinimo gali praversti paprastos priemonės. Pavyzdžiui, 5–10 cm mulčio sluoksnis (žievė, skiedros, lapai) padeda stabilizuoti temperatūrą ir apsaugoti šaknis.
Taip pat akcentuojama, kad žiemą augalus dažnai labiau alina ne pats šaltis, o užsistovintis vanduo, stiprus vėjas ir ryški saulė. Dėl to ypač svarbus laidus, neužmirkstantis substratas.
Dar viena praktinė detalė – tręšimo režimas: vasaros antroje pusėje rekomenduojama nebepertręšti azotu, kad augalai spėtų pasiruošti ramybės periodui. Spygliuočiams naudinga ir vėlyvo rudens laistymo praktika – prieš įšąlant dirvai, kad sumažėtų vadinamosios fiziologinės sausros rizika.
Kokie augalai laikomi „kietuoliais“
Tarp patikimiausių pasirinkimų minimos daugiametės gėlės (jų antžeminė dalis natūraliai nunyksta, o šaknys ir šakniastiebiai išlieka dirvoje). Be to, kai kurių daugiamečių augalų sudžiūvę žiedynai žiemą gali tapti papildoma sodo puošmena ir sulaikyti sniegą.
Iš krūmų ir lapuočių medžių grupės pabrėžiama jų „konstrukcinė“ nauda: jie kuria sodo struktūrą, gali užstoti nuo vėjo, o žiemą išlieka dekoratyvūs dėl ūglių ar vaisių. Dalis tokių augalų paprastai gerai pakelia ir miesto sąlygas bei genėjimą.
Spygliuočiai vertinami dėl žalios struktūros ištisus metus, o atspariausi jų atstovai kilę iš atšiaurių vietovių. Kaip pavyzdžiai įvardijami kalninė pušis (kosodrė), kadagiai, dygioji eglė ir baltoji eglė, o kai kurioms veislėms pavasario pabaigoje žiemos ir ankstyvo pavasario saulė gali būti pavojingesnė už šaltį.
Tekste atskirai minimos ir populiarios tujos (vakarinės tujos), tarp jų – dažnos gyvatvorių veislės ‘Smaragd’ ir ‘Brabant’. Joms svarbu, kad dirva būtų vidutiniškai drėgna, bet gerai drenuota, o šaknų zona – pamulčiuota.
Svogūniniai, žolės ir vijokliai – spalvai ir formai
Norint, kad sodas ar balkonas išliktų įdomus ne tik vasarą, siūloma derinti skirtingas grupes. Pavyzdžiui, ankstyvi svogūniniai augalai, dekoratyvinės žolės ir vijokliai gali sukurti ir spalvą, ir struktūrą, jei tik parenkama tinkama vieta ir laidus dirvožemis.
Tarp svogūninių minimi snieguolės, krokai, narcizai ir sibirinės scylės – pabrėžiama, kad jiems žieminis atšalimas net reikalingas, kad pavasarį tinkamai žydėtų. Tokie augalai sodinami rudenį, parenkant atitinkamą gylį.
Prie ištvermingų dekoratyvinių žolių priskiriama melsvoji eraičina, smailiažiedė šluotsmilgė ir dalis kininio miskanto veislių. Aukštesnes žoles rudenį rekomenduojama surišti į „pėdą“, o kirpti tik pavasarį, kad į kerą neprisilaikytų drėgmė.
Jei reikia greitai apželdinti tvorą ar pergolę, siūlomi vijokliai: penkialapis vinvytis, kvapusis sausmedis, taip pat itin atsparūs raganės (klematai) iš Atragene grupės. Tokie sprendimai leidžia turėti mažiau jautrų šalčiui želdyną ir sumažinti kasmetines žiemos priežiūros pastangas.



