Vasaros karščiai ir ilgiau trunkanti sausra vis dažniau paverčia veją gelsva, reta ir praradusia elastingumą. Žolė į stresą reaguoja lėtindama augimą ir tarsi „užmigdama“, todėl paviršiuje greitai matyti išdegusios dėmės. Tai dar nereiškia, kad veja neatsigaus, tačiau netinkami veiksmai gali padaryti žalą negrįžtamą.
Dažniausia klaida per kaitrą yra dažnas, bet labai trumpas laistymas. Tokiu atveju sudrėkinamas tik viršutinis dirvos sluoksnis, o šaknys lieka paviršiuje ir tampa dar jautresnės karščiui. Kur kas veiksmingiau laistyti rečiau, bet gausiau, kad drėgmė pasiektų maždaug 10–15 centimetrų gylį.
Kada ir kaip laistyti?
Geriausia veją laistyti anksti ryte, kai saulė dar neįkaitinusi dirvos, o vanduo nespėja greitai išgaruoti. Vakarinis laistymas taip pat galimas, tačiau jei naktis šilta ir drėgna, ilgiau šlapiuojanti žolė gali būti labiau pažeidžiama ligų. Vidurdienį laistyti neverta, nes dalis vandens tiesiog išgaruoja, o augalai patiria papildomą stresą.
Svarbu ir vandens temperatūra. Labai šaltas vanduo, ypač jei jis tiekiamas staiga ant įkaitusios vejos, gali sukelti temperatūrinį šoką. Jei įmanoma, verta naudoti pastovėjusį vandenį arba laistyti taip, kad temperatūrų skirtumas būtų kuo mažesnis.
Vejos priežiūra karščio metu
Karščio bangų metu rekomenduojama pakelti žoliapjovės pjovimo aukštį ir nešienauti per trumpai. Aukštesnė žolė geriau uždengia dirvą nuo saulės, lėčiau išgarina drėgmę ir apsaugo šaknų zoną. Be to, per kaitrą žolė auga lėčiau, todėl šienavimo dažnis natūraliai mažėja.
Jei ant vejos kaupiasi tankus veltinis iš nudžiūvusių stiebelių, drėgmė ir oras sunkiau pasiekia šaknis. Tokiais atvejais padeda švelnesnis vėdinimas arba vertikali įpjova, tačiau per didelė kaitra nėra tinkamiausias metas agresyvioms procedūroms. Po bet kokio intensyvesnio darbo vejai būtina suteikti laiko atsigauti ir pasirūpinti tolygia drėgme.
Ką daryti su trąšomis?
Per karščius ir sausrą azotinės trąšos dažnai padaro meškos paslaugą, nes skatina intensyvų augimą tada, kai augalui trūksta vandens. Dėl to žolė gali dar labiau nusilpti, o lapeliai vietomis „apdegti“. Jei tręšimas būtinas, jis paprastai planuojamas vėsesniu periodu arba po lietaus, kai dirvoje pakanka drėgmės.
Jeigu veja visai neatsigauna, verta įvertinti, ar žolė tik laikinai sustabdė augimą, ar jau žuvo. Paprastas testas yra švelniai patempti pageltusius stiebelius: jei jie lengvai išsitraukia, gali būti, kad šaknys sunykusios ir reikės atsėti plotus. Tačiau dažnai, atvėsus orams ir atstačius taisyklingą laistymo režimą, veja per kelias savaites sužaliuoja iš naujo.
Leave a Reply