CP v2

Tag: Karščio banga

  • Dunojus nuseko iki rekordų: iš lėktuvo matyti milžiniškos smėlio salos ir naujos vagos

    Dunojus šią vasarą susidūrė su vienu ryškiausių mažo vandeningumo laikotarpių per kelis pastaruosius dešimtmečius. Dėl užsitęsusios sausros ir karščio kai kuriose atkarpose didžiulė upė vizualiai primena siauresnę, vingiuojančią vagą, o vandens lygio kritimą išryškina iškilę smėlio plotai.

    Rumunijoje, virš Teleormano apskrities, keleivinio lėktuvo keleivių darytose nuotraukose aiškiai matyti smėlio sąnašų suformuotos salos ir atsišakojusios srovės. Tokie vaizdai paprastai pasirodo tik tada, kai vandens lygis krenta tiek, kad atsiveria dugne susikaupusios nuosėdos ir susiformuoja laikinos salpos.

    Remiantis Rumunijoje fiksuotais hidrologiniais duomenimis, rugpjūčio 16–17 dienomis Dunojumi į šalį įtekančio vandens debitas sumažėjo iki maždaug 1 350 kubinių metrų per sekundę. Tai gerokai mažiau nei daugiametis rugpjūčio vidurkis, siekiantis apie 3 900 kubinių metrų per sekundę.

    Prognozuojama, kad artimiausiomis dienomis srautas gali smukti dar labiau, iki maždaug 1 300 kubinių metrų per sekundę. Toks debitas reiškia ne tik mažesnį vandens kiekį, bet ir spartesnį seklumų plitimą, didesnę laivybos trikdžių riziką bei sudėtingesnes sąlygas uostams ir krovinių gabenimui upe.

    Ekspertai pagrindine priežastimi įvardija ilgai trunkančias karščio bangas ir kritulių stygių Centrinėje Europoje, kurios mažina intakų pritekėjimą. Aukšta oro temperatūra taip pat didina garavimą, todėl vandens netenkama greičiau, nei jis spėja pasipildyti.

    Papildomas veiksnys yra šylantis klimatas Alpėse, iš kurių tradiciškai atkeliaudavo dalis upės „atsargų“ per sniego ir ledynų tirpsmą. Mažėjant sniego dangai ir ledynams, silpnėja sezoninis vandens papildymas, kuris anksčiau bent iš dalies amortizuodavo sausras.

    Mažas Dunojus daugelyje šalių reiškia ne tik įspūdingus vaizdus, bet ir praktines problemas. Seklėjant upei, laivams tenka mažinti krovinį, keisti maršrutus ar laukti palankesnių sąlygų, o tai brangina logistiką ir trikdo tiekimo grandines.

    Kai kuriose atkarpose vandeniui atsitraukus išryškėja seniai nuskendę objektai, įskaitant istorinių laikotarpių laivus. Žemas vandens lygis taip pat gali apsunkinti energetikos sektorių, ypač ten, kur upės srautas susijęs su hidroenergetika ar aušinimo vandens poreikiu pramonėje.

  • Sodininkai skuba laistyti iki 10 val.: paprastas rytinis įprotis per karščius gali išgelbėti augus

    Sodininkai skuba laistyti iki 10 val.: paprastas rytinis įprotis per karščius gali išgelbėti augus

    Vasaros karščiai sodams tampa tikru išbandymu, o vienas dažniausių klausimų – kada laistyti, kad vanduo nenueitų veltui. Specialistai pabrėžia, kad efektyviausia tai daryti anksti ryte, geriausia iki 10 valandos, kai dirva dar vėsi ir drėgmė spėja pasiekti šaknis.

    Vidurdienį, kai saulė intensyviausia, didelė vandens dalis tiesiog išgaruoja, todėl augalai realios naudos gauna mažiau. Be to, dažnas paviršinis laistymas karštyje skatina šaknis laikytis arčiau dirvos viršaus, o tai didina augalų jautrumą sausrai.

    Rytas ir vakaras – saugiausi

    Rytinis laistymas naudingas ir dėl to, kad ant lapų patekę vandens lašai greičiau nudžiūsta, todėl mažėja grybinių ligų rizika. Tai ypač aktualu daržovėms ir dekoratyviniams augalams, kurie tankiai auga ir prasčiau vėdinasi.

    Jei ryte nepavyksta, tinkama alternatyva – vakaras, maždaug po 18 valandos. Vis dėlto svarbu neperlaistyti lapijos prieš naktį, nes ilgai išliekanti drėgmė sudaro palankias sąlygas pelėsiui ir kitoms ligoms.

    Kaip dažnai laistyti per karščius?

    Laistymo dažnumas priklauso nuo augalo tipo, amžiaus ir to, kur jis auga. Vazonuose ir pakabinamuose loveliuose auginami augalai išdžiūsta greičiausiai, nes mažesnis žemės kiekis įkaista ir praranda drėgmę sparčiau.

    Jauniems ką tik pasodintiems augalams dažnai reikia vandens kas 1–2 dienas, kol susiformuoja stipresnė šaknų sistema. Tuo metu įsitvirtinusiems krūmams ir daugeliui daugiamečių augalų dažniau pasiteisina retesnis, bet gausesnis laistymas 1–2 kartus per savaitę, kad drėgmė pasiektų gilesnius dirvos sluoksnius.

    Požymiai, kad trūksta vandens

    Augalai paprastai greitai parodo, kada jiems per sausa: lapai ima vysti, susiraito, praranda stangrumą, o žiedai greičiau nuvysta. Vazonuose dar vienas signalas – žemė atsitraukia nuo indo kraštų, o paviršius tampa kietas ir šviesesnis.

    Praktiškas būdas – patikrinti drėgmę pirštu kelių centimetrų gylyje: jei dirva ten sausa, vandens reikia nedelsiant. Laistant verta orientuotis ne į lapų sudrėkinimą, o į tolygų vandens patekimą prie šaknų – taip augalai atlaiko karštį stabilesnėmis sąlygomis.

  • Anglijoje po karščio upė pradingo po žeme: aplinkosaugininkai skubiai gelbėjo tūkstančius žuvų

    Anglijos Sario grafystėje aplinkosaugininkams teko skubiai gelbėti tūkstančius žuvų, kai maždaug 5 kilometrų Moulo upės atkarpa staiga išdžiūvo. Vanduo, kaip skelbia vietos tarnybos, pradingo į karstinę įgriuvą, o upės vaga liko beveik sausa.

    Į įvykio vietą iškviesti Aplinkos agentūros specialistai taikė elektros žvejybos metodą: trumpais impulsais žuvys apsvaiginamos, sugaunamos tinklais ir perkeliamos į saugesnes, vandeningesnes vietas aukščiau upės. Toks būdas laikomas vienu efektyviausių, kai reikia greitai perkelti žuvis iš nykstančių vandens telkinių.

    Agentūros atstovai aiškina, kad Moulo upė teka per kreidos uolienas, todėl šio regiono upės yra jautrios sausroms ir požeminių ertmių poveikiui. Įprastai net ir vasarą žuvys kurį laiką gali išgyventi užsilikusiose balose, tačiau vandeniui traukiantis mažėja deguonies, o karštis situaciją dar labiau pasunkina.

    „Upė pratekėjo per kreidos sluoksnius ir dingo karstinėje įgriuvoje, palikdama vagą sausą. Įprastai vanduo čia siektų maždaug iki juosmens, tačiau ilgainiui deguonies mažėja, o karštis viską dar labiau pablogina“, – sakė Aplinkos agentūros atstovas Deivas Vebas.

    Tuo pat metu didelėje Anglijos dalyje paskelbtas retas oranžinis perspėjimas dėl ekstremalaus karščio. Prognozuojama, kad kai kuriose vietovėse temperatūra gali siekti iki 38 laipsnių, o tai didina riziką ne tik žmonių sveikatai, bet ir infrastruktūrai.

    Didžiausia rizika kyla mažiems vandens telkiniams ir upėms, kurių debitas vasarą natūraliai sumažėja: šiltesnis vanduo sukaupia mažiau ištirpusio deguonies, o papildomas organinės taršos ar dumblo poveikis gali dar labiau paspartinti žuvų žūtį. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia reaguoti greitai, nes kritinės sąlygos gali susidaryti per kelias valandas.

    Sinoptikai įspėja, kad ilgėjančios karščio bangos tampa vis dažnesnės, todėl panašūs incidentai gali kartotis. Specialistai ragina gyventojus pastebėjus staigiai nusekusius upelius, masiškai prie krantų besitelkiančias žuvis ar kitus akivaizdžius gyvūnijos streso požymius pranešti atsakingoms tarnyboms.

  • Kietas kaip betonas dirvožemis per karščius? Specialistai paaiškino, ką daryti, kad vanduo įsigertų

    Kietas kaip betonas dirvožemis per karščius? Specialistai paaiškino, ką daryti, kad vanduo įsigertų

    Ilgiau trunkant karščiams daugelis daržininkų pastebi tą patį reiškinį: palaistytas vanduo nebesusigeria, o nubėga paviršiumi į šonus. Toks dirvožemis tampa tarsi atsparus drėgmei, todėl augalų šaknys negauna vandens net ir laistant reguliariai.

    Dirvožemio sugerties problema dažniausiai susijusi su dviem procesais. Smėlingesnėse ir humusingose dirvose, kai jos visiškai perdžiūsta, organinės dalelės gali tapti hidrofobiškos ir pradėti atstumti vandenį. Tuo metu molingose dirvose išdžiūvęs paviršius susitraukia, susiformuoja kieta pluta, atsiranda įtrūkimų, o vanduo prasiskverbia sunkiai.

    Kodėl laistymas nepadeda?

    Paviršutiniškas, trumpas laistymas per karščius dažnai tik sudrėkina ploniausią viršutinį sluoksnį, kuris greitai išgaruoja. Dėl to augalai skatinami leisti šaknis arčiau paviršiaus, o tai ilgainiui mažina jų atsparumą sausrai ir karščiui.

    Dar viena bėda ta, kad vanduo, nesusigėręs ties augalu, gali nubėgti į gretimą vietą. Iš viršaus lysvė atrodo palaistyta, tačiau vos kelių centimetrų gylyje žemė išlieka sausa, todėl augalai pradeda vysti.

    Kaip atkurti dirvos pralaidumą

    Jei dirva jau sukietėjusi ir vandens nebepriima, vien pakeisti laistymo laiką neužteks. Pirmiausia verta fiziškai „atverti“ dirvą, kad drėgmė ir oras rastų kelią giliau, ten, kur yra šaknys.

    Tam tinka sodo šakės ar purentuvas: įrankį vertėtų įsmeigti kas keliolika centimetrų ir lengvai pajudinti, neapverčiant viso dirvos sluoksnio. Taip susidaro kanalai, kuriais vėlesnis laistymas pasiekia gilesnius sluoksnius, o ne išsilieja paviršiumi.

    Molingą dirvą ilgalaikiam efektui naudinga gerinti organika: kompostu ar gerai perpuvusiu mėšlu, nes jie padeda susiformuoti grumstėtai struktūrai. Kai kuriais atvejais į viršutinį sluoksnį įmaišomas rupesnis smėlis ar smulkus žvyras, tačiau svarbu to nedaryti nei šlapioje, nei iki galo perdžiūvusioje dirvoje, nes tuomet ji dar lengviau sukietėja.

    Mulčias ir teisingas laistymo režimas

    Kai dirva supurenta, rezultatą lengva prarasti, jei paviršius vėl paliekamas saulei ir vėjui. Mulčio sluoksnis mažina garavimą, stabilizuoja temperatūrą ir padeda dirvai ilgiau išlikti drėgnai, todėl ji rečiau suformuoja kietą plutą.

    Mulčiuoti galima kompostu, šiaudais, pradžiovinta nupjauta žole, lapais ar žieve, o sluoksnį geriausia kloti ant drėgnos dirvos iškart po laistymo arba lietaus. Prie pat stiebų verta palikti nedidelį tarpą, kad nesikauptų perteklinė drėgmė ir neatsirastų puvinio rizika.

    Laistant per karščius dažniausiai efektyviau tai daryti rečiau, bet ilgiau, anksti ryte arba vakare. Praktinis patikrinimas paprastas: jei kelių centimetrų gylyje žemė vis dar sausa, vadinasi, ankstesnis laistymas sudrėkino tik paviršių, o režimą reikia koreguoti.

  • 7 populiarūs laistymo mitai: tiesa apie vandenį ant lapų ir klaidas per karščius

    7 populiarūs laistymo mitai: tiesa apie vandenį ant lapų ir klaidas per karščius

    Per karščius daržininkai dažnai remiasi „auksinėmis taisyklėmis“, kurios iš tiesų yra mitai. Dalis jų atsirado iš pavienių pastebėjimų, tačiau augalų fiziologija ir praktika rodo, kad svarbiausia yra ne laistymo laikas, o vandens patekimas į šaknis.

    Vienas dažniausių įsitikinimų – kad saulėje laistant vandens lašai ant lapų veikia kaip didinamasis stiklas ir „išdegina“ skyles. Tokie pažeidimai realiomis sodo sąlygomis pasitaiko retai, o dažniau lapus nudegina karštis, vėjas, per sausa dirva ar staigus temperatūros šuolis.

    Laistyti vidurdienį paprastai neefektyvu ne todėl, kad augalai „nusiplikys“, o todėl, kad dalis vandens greitai išgaruoja. Kai kaitra stipri, drėgmė gali nespėti pasiekti šaknų zonos, ypač jei laistoma paviršutiniškai ir trumpai.

    Jei augalas aiškiai vysta ir tai nėra laikinas apsauginis „suleipimas“ per karštį, laukti vakaro nebūtinai verta. Tokiu atveju geriau palaistyti iš karto, bet laistyti tikslingai – lėtai ir prie pat žemės, kad vanduo susigertų ten, kur jo labiausiai reikia.

    Dar vienas mitas – kad laistyti galima tik ryte. Rytas tikrai patogus, nes dirva vėsesnė, o garavimas mažesnis, tačiau karštomis dienomis gali prireikti papildomo laistymo ir vėliau, ypač vazonuose ar lengvame, smėlingame grunte.

    Laistymas vakare ar sutemus pats savaime augalų nežaloja, nes gamtoje lyja ir naktį. Rizika didėja tada, kai vanduo ilgai laikosi ant lapų, aplinka prastai vėdinama, o oras drėgnas – tuomet lengviau plinta grybinės ligos, todėl jautresnius augalus saugiau laistyti prie žemės.

    Ne visada vystantys lapai reiškia, kad augalui trūksta vandens. Per kaitrą dalis augalų laikinai sumažina vandens garinimą ir taip saugosi, o perlaistymas gali sukelti šaknų deguonies stygių ir dar labiau pabloginti išvaizdą.

    Prieš griebiant laistytuvą verta patikrinti dirvos drėgmę kelių centimetrų gylyje. Jei žemė dar drėgna, papildomas vanduo gali pakenkti labiau nei padėti, ypač augalams, kurie nemėgsta užmirkimo.

    Dažnai kartojama frazė, kad karštą dieną laistant šaltu vandeniu augalas esą „išverda“, nėra tiksli. Augalai nesikaista kaip puode, o didžiausia rizika per karščius paprastai yra ne vanduo, o jo trūkumas, nors ledinis vanduo ant įkaitusios dirvos gali sukelti papildomą stresą.

    Praktiškiausia rinktis nusistovėjusį vandenį ir laistyti taip, kad jis patektų į šaknų zoną. Dar didesnę naudą duoda nuoseklumas ir tinkamas kiekis: verčiau rečiau, bet gausiau ir giliai, nei kasdien po truputį, sudrėkinant tik paviršių.

    Galiausiai, vanduo ant lapų pats savaime nėra katastrofa, tačiau nuolat šlapi lapai be vėjo ir saulės yra palanki terpė ligoms. Todėl pomidorus, rožes ar agurkus dažniausiai saugiau laistyti prie žemės, o ne „per viršų“, ypač kai naktys šiltos.

    Per karščius svarbu prisiminti ir kontekstą: vazonai išdžiūsta greičiau, tanki dirva prasčiau sugeria vandenį, o prastas drenažas gali sukelti užmirkimą net laistant nedaug. Patikimiausia taisyklė viena – vertinti dirvą ir augalo būklę, o ne aklai laikytis senų patarimų.

  • Kroatijoje siautėjęs miškų gaisras: 10 žmonių reanimacijoje, apie 2 000 evakuoti iš pakrantės

    Kroatijoje siautėjęs miškų gaisras: 10 žmonių reanimacijoje, apie 2 000 evakuoti iš pakrantės

    Kroatijos Adrijos jūros pakrantėje kilęs didelis miškų gaisras pareikalavo skubios medikų pagalbos: mažiausiai 10 žmonių gydomi reanimacijoje, dar kelios dešimtys patyrė įvairių sužeidimų. Pasak pareigūnų, gelbėtojai su ugnimi kovojo visą naktį, o situaciją apsunkino karštis ir vėjas.

    Iš netoliese esančių gyvenviečių, esančių kalvose prie Omišo, evakuota apie 2 000 žmonių, tarp jų ir turistai. Liepsnos apgadino namus, o kai kuriose vietose visiškai sudegė automobiliai, kurių likučiai ryte matėsi pakelėse.

    Į nelaimės vietą atvykęs ministras pirmininkas Andrejus Plenkovičius pabrėžė, kad ugnis plito itin sparčiai ir grasino tankiai apgyvendintai teritorijai. Jo teigimu, regione, kuriame nuolat gyvena apie 15 000 žmonių, šiuo metu papildomai buvo susitelkę dar apie 12 000 poilsiautojų.

    „Šis gaisras plito žaibo greičiu, o tai, ką ugniagesiams pavyko išgelbėti, iš tiesų prilygsta stebuklui“, – sakė Andrejus Plenkovičius.

    Splitų ligoninės atstovai nurodė, kad iki šiol čia pristatyta apie 40 nukentėjusiųjų, tarp jų yra ir užsienio turistų. Naktį į gaisro zoną buvo sutelkti beveik 300 ugniagesių, tačiau, kaip pripažino šalies ugniagesių vadovybė, liepsnos kai kuriose vietose juos lenkė.

    „Buvo baisu net žiūrėti: nukentėjo daug namų, kavinių, restoranų, automobilių ir valčių, kurios stovėjo sausumoje“, – sakė šalies ugniagesių vadovas Slavko Tucakovičius.

    Vietos žiniasklaida transliavo vaizdus, kuriuose ugniagesiai dirbo prie didžiulių liepsnų sienų, o žmonės skubėjo palikti namus. Kroatijos Raudonasis Kryžius pranešė, kad dalis evakuotųjų, įskaitant turistus, buvo apgyvendinti laikinuose centruose, kur jiems suteiktos bazinės sąlygos.

    Auštant į dangų pakilo vandens semtuvais aprūpinti lėktuvai, tarp jų ir „Canadair“ tipo orlaiviai, o pareigūnai teigė, kad padėtis Omišo apylinkėse kiek stabilizavosi. Vis dėlto dalis aviacijos pajėgų netrukus buvo perkelta į kitą gaisro židinį Pelješaco pusiasalyje, maždaug už 70 kilometrų į pietus, kur liepsnos vėl ėmė grasinti namams.

    Gaisrai tuo pat metu fiksuoti ir kitose Balkanų vietose, o meteorologai regionui prognozuoja užsitęsusią karščio bangą ir sausrą. Kroatijoje šią vasarą jau ne kartą fiksuoti aukšti temperatūros rekordai, o netoli Omišo esantis Splitas šią savaitę pasiekė 39,7 laipsnio karščio ribą.

  • Dunojaus vanduo pasiekė dugną: Rumunija stabdo Černavodės AE, įspėja ir dėl ribojimų

    Dunojaus vanduo pasiekė dugną: Rumunija stabdo Černavodės AE, įspėja ir dėl ribojimų

    Rumunija dėl rekordiškai nukritusio Dunojaus vandens lygio sustabdė abiejų Černavodės atominės elektrinės reaktorių darbą. Elektrinė yra vienintelė šalyje ir įprastai pagamina apie penktadalį visos Rumunijos elektros, todėl sprendimas laikomas itin retu.

    Nacionalinė branduolinės energetikos bendrovė „Nuclearelectrica“ pranešė, kad reaktorių aušinimui naudojamas Dunojaus vanduo tapo per žemas saugiam eksploatavimui. Vienas reaktorius buvo išjungtas dar praėjusį mėnesį, o dabar sustabdytas ir antrasis.

    „Artimiausias dešimt dienų atnaujinimo neplanuojame“, – sakė elektrinės vadovas Romeo Urjan.

    Černavodės elektrinė anksčiau pilnai buvo sustabdyta tik kartą, 2003 metais, taip pat dėl sausros. Šių metų situacija dar labiau paaštrėjo dėl užsitęsusių karščio bangų ir kritulių stokos, kuri daugelyje Europos regionų nuleido upes iki istoriškai žemų lygių.

    Brangūs bandymai išsaugoti aušinimą

    Rumunijos institucijos mėgino išvengti visiško sustabdymo ir skyrė daugiau nei 2 mln. eurų Dunojaus tėkmei pagerinti ties elektrine. Buvo imamasi inžinerinių priemonių, įskaitant povandeninių uolų šalinimą ir baržų su akmenimis nardinimą, kad srovė nukryptų ir vandens kiekis aušinimui būtų didesnis.

    Energetikos ministerija teigė, kad elektros tiekimui užtikrinti bus pasitelkiami kiti šaltiniai, įskaitant vėjo elektrines, taip pat importas. Kartu gyventojai ir verslas paraginti vartoti elektrą atsakingai, ypač piko valandomis.

    Kaip kraštutinė priemonė svarstomi vartojimo ribojimai didiesiems pramonės vartotojams vakare, kai apkrovos didžiausios. Vyriausybė taip pat pranešė, kad kai kurios gamyklos laikinai pristabdė gamybą, siekiant sumažinti sistemos įtampą.

    Klimato signalas visai Europai

    Europos klimato kaitos stebėsenos programa Copernicus nurodo, kad beveik du trečdaliai Dunojaus atkarpų liepą fiksavo žemiausius debitus per 34 metus. Toks hidrologinis nuosmukis veikia ne tik energetiką, bet ir laivybą, žemės ūkį bei pramonę visame upės baseine.

    Mokslininkų grupė World Weather Attribution yra pabrėžusi, kad ekstremalias sausras ir karščio bangas stiprina žmogaus sukelta klimato kaita, o ateityje tokie epizodai gali kartotis dažniau. Branduolinėms elektrinėms tai reiškia didesnę riziką dėl aušinimo vandens trūkumo, ypač kai jos priklauso nuo upių.

    Panaši įtampa jaučiama ir kaimyninėse šalyse: Vengrija iki šiol išvengė visiško savo Pakšo atominės elektrinės stabdymo, tačiau dalis jos pajėgumų laikinai ribota. Tuo pat metu Dunojaus seklėjimas smarkiai apsunkino krovininę laivybą 2 850 kilometrų maršrute nuo Vokietijos iki Juodosios jūros, o tai papildomai didina spaudimą tiekimo grandinėms.

  • Kriaušės lapai ruduoti pradėjo staiga: štai kaip atskirti kaitrą nuo pavojingos ligos

    Kriaušės lapai ruduoti pradėjo staiga: štai kaip atskirti kaitrą nuo pavojingos ligos

    Ką išduoda ruduojantys lapai

    Vasaros viduryje ruduojantys kriaušės lapai ne visada reiškia ligą. Dažniausios priežastys yra karščio ir sausros sukeltas vandens stresas, tačiau panašiai gali atrodyti ir bakteriniai pažeidimai, kurie plinta drėgnu bei vėsesniu oru.

    Svarbiausia taisyklė paprasta: vien pagal spalvos pokytį sprendimo daryti nereikėtų. Vertinant reikia ir oro sąlygų, ir to, kaip simptomai pasiskirstę lajoje, ir dirvos drėgmės šaknų zonoje.

    Sausros stresas ar bakterinė infekcija?

    Per karščio bangas lapai dažnai pradeda vysti, suktis, o vėliau ruduoti nuo pakraščių, ypač jei dirva išdžiūvusi. Tokie požymiai neretai pasirodo gana tolygiai didesnėje lajos dalyje, ypač saulėtoje ir vėjuotoje pusėje.

    Įtariant bakterinį pažeidimą, simptomai dažniau matomi židiniais: nukenčia pavienės šakelės, žiedai ar jauni ūgliai, ant lapų gali atsirasti smulkių tamsių nekrozinių dėmelių. Tokius protrūkius labiau skatina vėsesnė, lietinga eiga, kai infekcija lengviau plinta su vandens lašais.

    „Jei po tolygaus gausaus palaistymo nauji lapai atgauna stangrumą ir neatsiranda naujų židinių, labiau tikėtinas sausros stresas“, – sako sodininkystės praktikai.

    Kaip pasitikrinti ir ką daryti dabar

    Patikimiausias testas yra dirvos drėgmė šaknų zonoje. Žemę verta patikrinti keliuose taškuose po laja, maždaug 15–20 centimetrų gylyje, o ne tik prie kamieno, nes būtent lajos pakraštyje paprastai yra aktyviausios siurbiančios šaknys.

    Jei dirva sausa, kriaušę rekomenduojama laistyti rečiau, bet gausiai ir lėtai, kad vanduo pasiektų gilesnius sluoksnius. Ruduoti jau pradėję lapai neatsistatys, tačiau situaciją rodys tai, ar neatsiranda naujų pažeidimų ir ar medis leidžia sveiką prieaugį.

    Jei drėgmės pakanka, o po lietingesnių dienų matyti naujų židinių, verta atidžiai apžiūrėti ūglius ir lapus, pašalinti stipriai pažeistas dalis, dezinfekuoti įrankius ir, esant įtarimui dėl infekcijos, kreiptis į augalų apsaugos specialistus. Praktikoje svarbu ir prevencija: nepertręšti azotu, palaikyti tvarkingą lają, kad ji greičiau džiūtų po lietaus, ir vengti laistymo ant lapų vakare.

  • Karščio rekordai Italijoje smogia sūrio bankams: brangsta „Parmigiano Reggiano“, kyla rizika paskoloms

    Karščio rekordai Italijoje smogia sūrio bankams: brangsta „Parmigiano Reggiano“, kyla rizika paskoloms

    Šiaurės Italiją šią vasarą užklupus karščio bangoms, netikėtų problemų patiria vadinamieji sūrio bankai – klimato kontroliuojami sandėliai Emilijos-Romanijos regione, kuriuose laikomi bręstantys „Parmigiano Reggiano“ sūrio ratai. Jie naudojami kaip užstatas ūkininkų paskoloms, tačiau ekstremalios temperatūros išaugino energijos sąnaudas ir didina rizikas visoje tiekimo grandinėje.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – bankas „Credito Emiliano“ (Credem), kuris dar nuo 1953 metų priima jaunus „Parmigiano Reggiano“ sūrio ratus kaip užstatą. Jo dukterinė įmonė „Magazzini Generali delle Tagliate“ Reggio Emilia ir Modenos apylinkėse brandina daugiau nei 500 000 ratų, kurių vertė viršija 300 mln. eurų.

    Modelis paprastas: gamintojai iš anksto gauna 60–80 proc. sūrio rato vertės, nes šis produktas privalo bręsti mažiausiai 12 mėnesių, o dažnai – 24 ar net 36. Smulkesniems pieno ūkiams tai leidžia išvengti apyvartinių lėšų trūkumo laikotarpiu, kai produkcija dar negali būti parduota.

    Pastaraisiais metais tradicinę sistemą papildo skaitmeniniai sprendimai. Dalis sandorių perkeliami į blokų grandinės principu veikiančias sistemas, todėl ūkininkai gali įkeisti sūrio ratus jų neišvežant iš savo patalpų, o tai didina skolinimo lankstumą ir mažina logistikos apkrovas.

    Vis dėlto karštis smogia ten, kur sistema jautriausia – sandėlių mikroklimatui. Banko valdomuose saugyklų kompleksuose piko metu elektros suvartojimas šiemet buvo maždaug 30 proc. didesnis, todėl teko modernizuoti vėsinimo įrangą ir katilus, gerinti pastatų izoliaciją bei plėsti atsinaujinančios energijos pajėgumus.

    Problemos prasideda fermose

    Ekstremalios temperatūros poveikis prasideda ne sandėlyje, o tvarte. Kai oro temperatūra viršija 40 laipsnių, karvės daugiau guli, mažiau ėda, o pieno kiekis gali sumažėti iki 10 proc., todėl sūrio gamintojams tenka taikytis prie mažesnės žaliavos pasiūlos.

    „Ekstremalus karštis veikia pieno kokybę ir kiekį“, – sakė „Parmigiano Reggiano“ konsorciumo prezidentas Nicola Bertinelli.

    Situaciją komplikuoja griežtos kilmės taisyklės: „Parmigiano Reggiano“ galima gaminti tik penkiose Italijos provincijose, o karvės turi būti šeriamos tose pačiose teritorijose užauginta žole ir šienu. Sausros sezonas tiesiogiai paveikia pašarus, bandą ir galutinę produkcijos apimtį.

    Rizikos yra ne tik vietinės. Konsorciumo duomenimis, 2025 metais Italijoje pagaminta 4,19 mln. „Parmigiano Reggiano“ ratų, o vartotojų rinkos apyvarta siekė apie 4 mlrd. eurų, todėl net santykinai nedideli gamybos ar sąnaudų pokyčiai gali persiduoti į kainas ir finansavimo sąlygas.

    Karštis ir ekonomika: poveikis vėluoja

    Ekonomistai pabrėžia, kad karščio žala dažnai išryškėja netiesiogiai ir su laiko vėlavimu. Poveikis, prasidėjęs pieno ūkyje, vėliau pasiekia sandėlius, tada bankų balansus, o galutinai – produktų kainodarą ir kreditavimo sąlygas žemės ūkyje.

    Europos Centrinio Banko 2026 metais paskelbtame tyrime pažymima, kad pietinės Europos ekonomikos, tokios kaip Italija ar Ispanija, kai kuriose srityse yra geriau prisitaikiusios prie karščio nei šiaurinės, tačiau bendri skaičiai gali slėpti ryškius nuostolius atskirose grandyse. Sūrio bankų atvejis rodo, kaip klimato rizika tampa ne tik žemės ūkio, bet ir finansų sektoriaus klausimu.

  • Pomidoraus kieta odelelė erzina ne vieną: sodininkai paaiškino, ką darote ne taip ir kaip ištaisyti

    Pomidoraus kieta odelelė erzina ne vieną: sodininkai paaiškino, ką darote ne taip ir kaip ištaisyti

    Kodėl pomidorų odelelė sukietėja?

    Kieta ir stora pomidorų odelelė ne visada reiškia prastą derlių. Daliai veislių tai natūrali savybė, ypač tų, kurios skirtos konservavimui ar ilgesniam transportavimui, nes tvirtesnė odelė geriau saugo vaisių nuo vandens netekimo.

    Vis dėlto dažniausia priežastis yra stresas augalui, kai sąlygos nuolat svyruoja. Labiausiai kenkia užsitęsusi sausra, o po jos staigus gausus laistymas ar liūtys, dėl kurių minkštimas ima greitai brinkti, o odelė lieka sukietėjusi ir kartais net sutrūkinėja.

    Kitas dažnas veiksnys – karštis ir intensyvi saulė. Kai vaisiai perkaista, augalas bando apsisaugoti: odelė storėja, o ant pomidorų gali atsirasti šviesių, tarsi pergamentinių dėmių, būdingų saulės nudegimui.

    Kaip laistyti, kad oda būtų plonesnė?

    Pagrindinė taisyklė – tolygi drėgmė, o ne epizodinis „atsigriebimas“ po sausros. Laistykite ties šaknimis taip, kad dirva būtų tolygiai drėgna maždaug 5 centimetrų gylyje, bet neužmirktų, nes per šlapiame substrate silpsta šaknys ir prastėja vaisių kokybė.

    Karštu laikotarpiu laistymo ritmas turi būti reguliarus: lysvėse dažnai prireikia vandens kelis kartus per savaitę, o vazonuose ar šiltnamio talpose – dar dažniau, nes žemė ten išdžiūsta greičiau. Tikslus dažnis priklauso nuo temperatūros, vėjo, dirvos sudėties ir kritulių, todėl svarbiausia stebėti drėgmę, o ne kalendorių.

    Padeda ir mulčiavimas, kai aplink krūmus paskleidžiamas kelių centimetrų sluoksnis šiaudų, komposto ar smulkintos žievės. Mulčias mažina išgaravimą, stabilizuoja dirvos temperatūrą ir sumažina vandens stresą, kuris dažnai ir „užaugina“ storesnę odelę.

    Dažna klaida per karščius

    Norint greitesnio nokimo, kartais pernelyg apnuoginamos kekės, nuplėšiant daug lapų. Tačiau per kaitrą lapai yra natūralus skydas, saugantis vaisius nuo perkaitimo ir nudegimų, o per didelis „išretinimas“ gali pabloginti situaciją.

    Pomidorai geriausiai noksta, kai temperatūra vidutinė, o ilgai laikantis kaitrai virš 30 laipsnių, raudonos spalvos pigmentų gamyba silpnėja. Dėl to vaisiai gali ilgiau likti žalsvi ar oranžiniai, o kartu didėja ir rizika, kad odelė taps kietesnė.

    Praktikoje vertėtų šalinti tik pageltusius, ligotus ar aiškiai pažeistus lapus, o sveikus lapus virš kekių palikti. Jei saulė ypač agresyvi, geriau pasirūpinti lengvu pritemdymu, o ne bandyti vaisius „iškepti“ tiesioginiuose spinduliuose.

    „Kieta odelelė dar nereiškia, kad pomidoras prastas: padažui dažnai pakanka vaisių trumpai nuplikyti ir odelę lengvai nulupti“, – sako sodininkystės praktikai.