Senoviškas burokėlis „Czerwona Kula“ stebina derliumi: kada sėti, kad būtų saldus

„Czerwona Kula“ – vienas geriausiai žinomų ir patikrintų burokėlių (burokinių runkelių) veislių pasirinkimų, auginamas dar nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio. Šios veislės šakniavaisiai vertinami dėl sodrios, kraujo raudonumo minkštimo spalvos be ryškių šviesesnių žiedų pjūvyje. Vienoda spalva ir švelni struktūra lemia, kad burokėliai puikiai tinka tiek namų virtuvei, tiek perdirbimui.

„Czerwona Kula“ priskiriama ankstyvoms ir labai derlingoms veislėms. Nuo sėjos iki derliaus dažniausiai praeina apie 100 dienų, o iš hektaro galima pririnkti net 50–60 tonų šakniavaisių. Tinkamai laikomi burokėliai išsilaiko iki pavasario, neprarasdami spalvos, skonio ir stangrumo.

Dar vienas svarbus šios veislės privalumas – patikimumas. Ji dažniausiai gerai prisitaiko prie skirtingų dirvožemių ir oro sąlygų, rečiau serga, o derlius būna stabilus. Dėl to jau ne vieną dešimtmetį tai vienas dažniausių pasirinkimų tiek sodininkų mėgėjų, tiek smulkesnių augintojų ūkiuose.

Sėja ir auginimo reikalavimai

Norint užauginti vienodus ir sveikus šakniavaisius, verta laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

• Sėja. Burokėlių sėklos pradeda dygti, kai dirvos temperatūra pasiekia bent 8 °C. Jei norite ankstyvo derliaus (lapams ar jauniems šakniavaisiams), sėkite nuo balandžio pradžios tiesiai į dirvą. Pagrindiniam rudeniniam derliui, skirtam laikymui, sėja paprastai vykdoma nuo gegužės vidurio iki liepos pabaigos. Sėklas berkite 2–3 cm gyliu, palikdami 30–40 cm tarp eilių ir apie 5 cm tarp augalų eilėje.
• Dirva. Geriausiai tinka derlinga, humusinga, laidi dirva, kurios reakcija – neutrali arba silpnai šarminė (pH 6,5–7,0). Prieš sėją dirvą gerai supurenkite maždaug kastuvo gyliu. Labai geri rezultatai pasiekiami auginant antrais metais po tręšimo mėšlu.
• Vieta. Parinkite saulėtą ir vėdinamą lysvę. Geri priešsėliai burokėliams – ridikėliai, salotos, agurkai ar svogūnai. Venkite sodinti po špinatų, lapinių burokėlių, bulvių, kopūstinių ir po pačių burokėlių, nes šios kultūros gali turėti bendrų ligų ir kenkėjų.
• Laistymas. Laistykite saikingai, stengdamiesi nemirkyti lapų. Reguliarus drėkinimas svarbiausias vegetacijos pradžioje (kol susiformuoja 2–3 lapai) ir per sausras. Vėliau augalai geriau apsirūpina vandeniu, nes suformuoja tankią šaknų sistemą. Likus maždaug mėnesiui iki derliaus, laistymą verta sumažinti – tuomet šakniavaisiai dažnai būna saldesni.
• Tręšimas. Dažniausiai pakanka komposto, kuris gerina dirvos struktūrą ir papildo maisto medžiagomis. Jei naudojate mineralines trąšas, atkreipkite dėmesį į borą ir magnį – šių elementų burokėliams paprastai reikia daugiau. Tręšti patogiausia rudenį, kad pavasarį dirva būtų paruošta sėjai.

Ligos ir kenkėjai

Dažna burokėlių problema – lapų dėmėtligė, vadinama cercosporoze (sukėlėjas Cercospora beticola). Ji pasireiškia smulkiomis apvaliomis dėmelėmis ant lapų, kurias juosia rausvai rudas apvadas. Liga labiausiai plinta vasarą, kai vyrauja šiluma ir drėgmė, ir gali smarkiai susilpninti augalus.

Riziką sumažins 3–4 metų sėjomaina, laistymas ne ant lapų ir ne per tanki sėja. Sergančius lapus būtina pašalinti ir išnešti iš sklypo – jų nepatartina kompostuoti, nes grybas gali išlikti komposte iki pusantrų metų.

Iš kenkėjų dažniausiai pasitaiko burokėliniai amarai, burokėlinės spragės ir sprakšių lervos (vadinamieji vielagraužiai). Amarai siurbia sultis iš lapų ir gali platinti virusines ligas. Prieš juos dažnai pasitelkiami natūralūs tirpalai, pavyzdžiui, sodo muilo. Vielagraužius galima rinkti kasant dirvą arba gaudyti masalais – į 10–15 cm gylį įkasus daržovių gabalėlių ir po kurio laiko juos patikrinus.

Nauda ir panaudojimas virtuvėje

Burokėliai – maistingi šakniavaisiai. Juose yra kalio, magnio, geležies, folio rūgšties, B grupės vitaminų ir vitamino C. Taip pat jie yra betanino – natūralaus antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčio dažiklio – šaltinis, suteikiantis burokėliams būdingą sodrią spalvą.

Burokėlių sultys dažnai rekomenduojamos sergant mažakraujyste, nes gali prisidėti prie kraujodaros procesų. Reguliarus burokėlių vartojimas taip pat siejamas su kraujospūdžio reguliavimo ir bendro organizmo atsparumo palaikymu.

„Czerwona Kula“ išsiskiria saldesniu, švelniu skoniu, todėl tinka įvairiai ruošti. Jaunus šakniavaisius ir lapus galima valgyti žalius, dėti į salotas. Virti burokėliai – klasikinis ingredientas barščiams, burokėlių salotoms ir kitiems patiekalams.

Šios veislės šakniavaisiai puikiai tinka rauginimui, kepimui ir sulčių spaudimui. Intensyviai nudažytas minkštimas gali būti naudojamas ir kaip natūralus dažiklis, pavyzdžiui, tešlai, kiaušiniams, makaronams ar padažams spalvinti.