Buksmedžius soduose vis dažniau niokoja buksmedinė ugniukė – invazinis kenkėjas, galintis per trumpą laiką nuėsti lapus ir apraizgyti krūmą voratinkliais. Pastebėjus pirmuosius požymius, svarbiausia reaguoti greitai, nes lervos sparčiai didėja ir žala progresuoja.
Ankstyvoje stadijoje dažnai pakanka paprasto mechaninio triuko. Po buksmedžiu patieskite plėvelę ar tvirtą maišą, tuomet energingai pakratykite krūmą ir praskleiskite šakas, kad lervos išbyrėtų į apačią. Surinktas plėvelės turinys turi būti sandariai užrišamas ir nedelsiant išmetamas, kad kenkėjai negrįžtų.
Jei kratymas nepadeda tiek, kiek norėtųsi, galima pasitelkti sodo žarną. Stipresnė vandens srovė, nukreipta į krūmo vidų, padeda išplauti dalį lervų ir kiaušinėlių, pasislėpusių tarp tankių šakelių. Kad surinkimas būtų paprastesnis, plėvelę verta palikti patiestą ir po šios procedūros.
Šio kenkėjo atveju didžiausią skirtumą daro reguliarumas: buksmedžius reikėtų apžiūrėti ne tik iš išorės, bet ir krūmo viduje. Įspėjamieji ženklai yra voratinkliai, smulkios tamsios išmatos, apgraužti lapai ir plinkančios šakos. Stipriausiai pažeistus ūglius geriau iškirpti ir pašalinti iš sklypo, o ne palikti komposte.
Kaip pagalbinė priemonė, ypač kai lervos dar mažos, kartais naudojamas vandens ir kalio muilo arba ūkinio muilo tirpalas, purškiamas ant lapijos ir krūmo vidaus. Toks tirpalas veikia kontaktiniu būdu, tačiau jo efektyvumas priklauso nuo to, ar pavyksta gerai padengti vietas, kur slepiasi lervos, todėl purškimą dažnai tenka kartoti.
Profilaktikai praverčia ir buksmedžio formavimas: reguliarus genėjimas pagerina oro cirkuliaciją, sumažina tankį ir palengvina ankstyvą kenkėjo pastebėjimą. Intensyvesnio drugelių skraidymo metu kai kurie sodininkai papildomai naudoja apsauginius tinklus, kad būtų sunkiau padėti kiaušinėlius ant augalo.
Leave a Reply