1572 metais Prancūziją sukrėtusios Šv. Baltramiejaus nakties žudynės tapo lūžio tašku religiniuose karuose: prasidėjo Hugenotų medžioklė, o šalis vėl nugrimzdo į pilietinio konflikto spiralę.
Rugpjūčio pabaigoje Paryžiuje, kur po karališkų vestuvių buvo susirinkę tūkstančiai protestantų didikų, smurtas per kelias dienas išplito nuo tikslinių išpuolių iki masinių skerdynių. Istoriją apžvelgia portalas „The Collector“.
XVI amžiaus Prancūzijoje katalikų ir hugenotų (prancūzų kalvinistų protestantų) priešprieša jau buvo įsižiebusi į ilgą konfliktą, vadinamą Prancūzijos religijos karais. Jie truko nuo 1562 iki 1598 metų, o trumpi taikos bandymai dažnai baigdavosi naujais susirėmimais.
Vienas tokių bandymų atrodė ypač simboliškas: po 1570 metų Saint-Germain taikos sutarties karalienė motina Kotryna Mediči siekė sutaikyti stovyklas savo dukters Margaritos Valua santuoka su Navaros Henriku, protestantų lyderiu. Vestuvės 1572 metų rugpjūčio 18 dieną turėjo tapti susitaikymo ženklu, bet įtampa Paryžiuje tik augo.
Šūvis į Kolinį ir sprendimas smogti pirmiems
Po vestuvių dalis hugenotų vadų liko Paryžiuje. Tarp jų buvo ir admirolas Gasparas de Kolinis – svarbus politinis ir karinis protestantų lyderis.
1572 metų rugpjūčio 22 dieną į Kolinį buvo pasikėsinta – jis buvo sužeistas šūviu. Hugenotų stovykloje įsiplieskė pyktis, o sostinėje ėmė sklisti baimė, kad protestantai gali imtis keršto.
Baimindamiesi galimo sukilimo, Kotryna Mediči ir karalius Karolis IX pasirinko radikalų kelią: sunaikinti hugenotų lyderystę, tikintis taip „neutralizuoti“ grėsmę ir išvengti platesnio konflikto.
Rugpjūčio 24-osios naktis, virtusi masinėmis skerdynėmis
Ankstyvą 1572 metų rugpjūčio 24-osios rytą, skambant Saint-Germain-l’Auxerrois bažnyčios varpams, Kolinis buvo užpultas ir daug kartų subadytas. Užpuolimas, kaip nurodoma, siejamas su Henriko de Gizo aplinka, o Kolinio kūnas buvo išmestas pro langą.
Tai tapo signalu platesniam smurtui: Paryžiuje protestantus ėmė persekioti minios ir karališkosios pajėgos. Žudynės netruko išsiplėsti ir į kitus Prancūzijos miestus bei provincijas.
Žuvusiųjų skaičius istoriniuose šaltiniuose pateikiamas labai įvairiai – nuo 5 000 iki 30 000 visoje Prancūzijoje, o vien Paryžiuje, kaip nurodoma, galėjo žūti apie 3 000 žmonių. Tarp aukų buvo ne tik ginkluoti vyrai, bet ir civiliai – moterys bei vaikai.
Pasekmės: radikalizacija ir ilgas kelias iki Nantų edikto
Žudynės protestantų iš Prancūzijos „neištrynė“, tačiau smarkiai sumažino jų gretas: dalis buvo nužudyti, kiti priverstinai atsivertė, dar kiti pabėgo iš šalies. Likusieji, pasak apžvalgos, tapo labiau priešiški ir radikalizuoti.
Smūgį patyrė ir monarchijos reputacija – protestantai vis dažniau laikė valdžią nepatikima, nes smurtas vyko karaliaus valdymo metu. Kotryna Mediči, ilgai buvusi įtakinga figūra už sūnų sostų, po šių įvykių imta sieti su klasta ir politiniu cinizmu.
Didesnis stabilumas ėmė ryškėti tik vėliau, kai Navaros Henrikas 1589 metais tapo Prancūzijos karaliumi Henriku IV. Jis priėmė Nantų ediktą, suteikusį hugenotams ribotą teisę išpažinti savo tikėjimą ir daugiau pilietinių laisvių.
Ediktas numatė ne tik saugumo garantijas: hugenotams buvo atvertos galimybės dalyvauti civiliniame gyvenime, eiti pareigas, gauti teisinę apsaugą. Taip pat buvo sukurti specialūs mišrūs teismai (Chambres de l’édit), o tam tikroms vietovėms leista išlaikyti įtvirtintas karines atramas, kurias karalius kurį laiką subsidijavo.
Leave a Reply