Vasarą daugelis veja nusivilia: vos nupjauta žolė ima gelsti, atsiranda išdegusių plotų, o net ir laistant vaizdas negerėja. Sodininkai pabrėžia, kad dažniausiai problema slypi ne pjovimo dažnyje, o netinkamai parinktame žolės aukštyje. Per žemai nupjauta veja greičiau netenka drėgmės ir prasčiau atlaiko kaitrą.
Viena svarbiausių taisyklių vadinama vieno trečdalio principu. Ji reiškia, kad per vieną pjovimą nereikėtų pašalinti daugiau nei trečdalio žolės stiebelio ilgio. Tokiu būdu augalas išsaugo pakankamai lapų masės, kad galėtų gaminti energiją ir greičiau atsigauti po pjovimo.
Per trumpas pjovimas dažnai sukelia vadinamąjį vejos nuskutimą, kai žolė nusilpsta, o šaknys pradeda vystytis prasčiau. Dėl to paviršius greičiau perdžiūsta, prastėja atsparumas ligoms ir mechaniniam poveikiui, o spalvos pokyčiai gali pasimatyti vos po kelių dienų. Karščių metu toks stresas veją paveikia dar labiau, nes saulė tiesiogiai pasiekia dirvos paviršių.
Karštomis savaitėmis rekomenduojama palikti aukštesnę veją nei pavasarį. Praktikoje dažnai siūloma orientuotis į maždaug 7–10 centimetrų aukštį, kad žolė geriau dengtų dirvą ir mažintų vandens garavimą. Ilgesni stiebeliai veikia kaip natūrali užuovėja: jie suteikia pavėsį šaknims, padeda ilgiau išlaikyti drėgmę ir apsaugo nuo perkaitimo.
Jei žolė peraugusi po atostogų ar ilgesnio lietingo laikotarpio, jos nereikėtų iš karto nupjauti iki norimo aukščio. Saugiau veją trumpinti palaipsniui, pjaunant kelis kartus su kelių dienų pertrauka. Taip augalas patiria mažiau streso, o veja greičiau atgauna tankį ir spalvą.
Leave a Reply