Pienė (vaistinis kiaulpienis) – augalas, kurį atpažįsta beveik visi: geltoni žiedai, prie žemės susitelkę dantyti lapai ir iki maždaug 50 cm užaugantis stiebas. Ji auga pievose, laukuose, soduose ir net pakelėse. Nors dažnai laikoma piktžole, nuo seno kiaulpienė naudojama ir virtuvėje, ir liaudies medicinoje. Didžiausia vertė paprastai priskiriama jauniems lapams.
Geriausias metas rinkti kiaulpienės lapus – ankstyvas pavasaris, dar prieš augalui pražystant (iki balandžio pabaigos). Įdomu tai, kad jaunų lapelių galima prisirinkti ir rudenį, kai po žydėjimo augalas vėl išleidžia naujus ūglius. Tuomet lapai būna švelniausi, mažiau kartūs ir sukaupę daugiausia maistinių medžiagų. Vėliau rinkti taip pat galima, tačiau jų skonis paprastai būna intensyvesnis.
Svarbi ir vieta, kurioje renkami lapai. Nereikėtų skinti jų prie intensyvaus eismo kelių, netoli pramonės objektų ar kitose užterštose teritorijose. Geriausia rinktis pievas, laukymes, sodą ar nuosavą sklypą, kur esate tikri, kad augalas nebuvo purkštas ir nėra prisigėręs teršalų.
Taip pat verta mokėti atskirti vaistinę kiaulpienę nuo į ją panašios, tačiau nepageidaujamos rūšies. Vaistinė kiaulpienė paprastai turi vieną tuščiavidurį stiebą su vienu žiedu, o lapai auga tiesiai iš žemės, sudarydami rozetę. Perlaužus ar įpjovus išsiskiria baltos, pieno spalvos sultys. Panašus augalas dažniau būna šakotas, turi kelis žiedus, o iš jo ištekantis skystis gali būti vandeningesnis. Svarbu nesupainioti, nes panašus augalas gali būti šiek tiek nuodingas ir neturėti tokių pačių savybių.
Kiaulpienės lapai vertinami dėl gausios sudėties: juose yra vitaminų A, C, K ir B grupės vitaminų, taip pat mineralų – kalio, geležies, magnio ir kalcio. Be to, lapai turi maistinių skaidulų ir antioksidacinį poveikį turinčių junginių.
Viena svarbiausių kiaulpienės lapų savybių – teigiamas poveikis virškinimo sistemai. Jie gali skatinti skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimą, todėl padeda virškinti ir gali sumažinti sunkumo jausmą po valgio. Lapai pasižymi ir lengvu šlapimą varančiu poveikiu, tad gali padėti pašalinti vandens perteklių ir palaikyti natūralius organizmo apsivalymo procesus.
Kiaulpienė dažnai minima ir kaip augalas, galintis palaikyti kepenų veiklą. Teigiama, kad ji gali prisidėti prie kepenų regeneracijos ir apskritai gerinti virškinamojo trakto darbą. Be to, minima, kad ji gali padėti mažinti gliukozės kiekį kraujyje, o antioksidantai prisideda prie laisvųjų radikalų neutralizavimo. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma ir papildoma nauda bendrai savijautai, taip pat siejama su senėjimo procesų lėtėjimu. Lapų užpilas tradiciškai vartojamas ir esant peršalimo simptomams, pavyzdžiui, kosuliui ar pakilusiai temperatūrai.
Vis dėlto ne visiems reikėtų kiaulpienės lapus vartoti be apribojimų. Sergantiems tulžies pūslės ligomis, tulžies akmenlige ar turintiems rimtų kepenų sutrikimų patariama dėl jų vartojimo pasitarti su gydytoju. Atsargūs turėtų būti ir alergiški astrinių šeimos augalams. Jei kyla abejonių, geriausia pradėti nuo mažų kiekių ir stebėti organizmo reakciją.
Kiaulpienės lapus geriausia valgyti šviežius, ypač jaunus, surinktus ankstyvą pavasarį. Prieš vartojimą juos būtina kruopščiai nuplauti, o jei skonis per kartus – apie 30 minučių pamirkyti šaltame vandenyje (galima įberti šiek tiek druskos ar įspausti citrinos sulčių). Šviežius lapus sandariame inde rekomenduojama laikyti ne ilgiau kaip 2 dienas. Juos taip pat galima džiovinti ir laikyti stikliniame inde.
Švieži lapai tinka salotoms – kaip ir rukola ar kiti žalumynai. Juos galima derinti su kiaušiniais, pomidorais, avokadais, sūriu, riešutais, pagardinti lengvais padažais su alyvuogių aliejumi. Lapai tinka ir sumuštiniams, varškės užtepėlėms ar žaliems kokteiliams.
Taip pat populiarūs lapų užpilai ir arbatos – galima naudoti tiek džiovintus, tiek šviežius lapelius. Iš augalo gaminamas ir sirupas, dažnai vadinamas „kiaulpienių medumi“, kuris verdamas su cukrumi ir citrinų sultimis.
Kiaulpienės lapus galima trumpai patroškinti ar dėti į sriubas, padažus, makaronus, rizotą ir įvairius įdarus. Termiškai apdoroti jie kiek primena špinatus, nors skonis būna ryškesnis. Tai paprastas būdas papildyti mitybą natūraliomis maistinėmis medžiagomis.
Augalas, kuris gali padėti virškinimui ir palaikyti organizmo apsivalymą, dažnai auga visai šalia. Svarbiausia – rinkti jį tinkamoje vietoje ir protingai panaudoti virtuvėje, į kiaulpienę pažvelgiant kaip į vertingą pavasarinės mitybos ingredientą.
Leave a Reply