Kodėl derlius šokinėja?
Vadinamasis pramečiuojantis derėjimas reiškia, kad po itin gausaus sezono kitais metais medis žydi menkai ir užmezga mažai vaisių. Tai biologinė reakcija į per didelį krūvį: daug energijos atima vaisių auginimas, o žiedinių pumpurų kitų metų derliui susiformuoja mažiau.
Dažniausiai tai pastebima obelims ir kriaušėms, tačiau pasitaiko ir slyvoms, ypač jei medis vienais metais būna smarkiai perkrautas vaisiais. Pramečiavimą gali sustiprinti ir pavasarinės šalnos, kruša, prastas apdulkinimas ar kenkėjų pažeisti žiediniai pumpurai.
Kas lemia pramečiavimą?
Svarbiausia priežastis paprasta: po žydėjimo paliekama per daug užuomazgų, todėl medis vasarą vienu metu turi „išlaikyti“ ir augančius vaisius, ir formuoti pumpurus kitam sezonui. Kai išteklių trūksta, kitų metų žydėjimas nusilpsta, o po silpno sezono medis vėl „atsigriebia“ ir užmezga per daug.
Įtakos turi ir medžio būklė per visą praėjusį sezoną: sausra, maisto medžiagų stygius, ligų pažeisti lapai ar kenkėjai sumažina fotosintezę. Kuo silpnesni lapai, tuo mažiau angliavandenių medis sukaupia vaisiams, šaknims ir būsimiems žiediniams pumpurams.
Ne mažiau svarbus ir poskiepis bei vainiko struktūra: skirtingos veislės ir poskiepiai skirtingai reguliuoja vandens bei mineralų pasisavinimą ir augimo signalus. Dėl to du panašiai prižiūrimi medžiai gali derėti nevienodai.
Užuomazgų retinimas
Vienas veiksmingiausių būdų nutraukti pramečiavimo ciklą yra rankinis vaisių užuomazgų retinimas. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip derliaus mažinimas, iš tikrųjų taip apsaugoma laja nuo perkrovimo, o medis išsaugo jėgas kitų metų žiedinių pumpurų formavimui.
Geriausia tai daryti kuo anksčiau, kai užuomazgos jau matomos ir galima įvertinti jų kokybę, dažniausiai vėlyvą pavasarį ar ankstyvą vasarą. Per vėlai atliktas retinimas dar gali pagerinti vaisių dydį, bet dažnai būna mažiau naudingas kitų metų žydėjimui.
Obelims ir kriaušėms įprasta palikti po vieną stipriausią užuomazgą kekėje ir užtikrinti maždaug 10–15 centimetrų atstumą tarp vaisių. Pirmiausia šalinamos smulkios, deformuotos, šalnos ar kenkėjų pažeistos ir tarpusavyje besiliečiančios užuomazgos, kad likę vaisiai augtų tolygiau.
Slyvoms dažnai paliekamas maždaug 5–10 centimetrų tarpas, jį derinant prie veislės vaisių stambumo ir šakų tvirtumo. Pirmiausia verta atlaisvinti plonus, svyrančius ūglius ir šakų galus, nes būtent ten dažniausiai įvyksta išlūžimai.
Priežiūra, kad derėtų kasmet
Norint stabilesnio derėjimo, svarbu suderinti retinimą su tinkamu genėjimu. Jei žiemą ar ankstyvą pavasarį matyti daug žiedinių pumpurų, vainiką galima šiek tiek labiau praretinti, tačiau per stiprus sveikų šakų trumpinimas skatina „vilkūglius“ ir lapijos perteklių, kuris ne visada virsta geresniu derliumi.
Nuo vėlyvo pavasario iki vasaros būtina sekti dirvos drėgmę, nes tuo metu vienu metu auga vaisiai ir formuojasi kito sezono pumpurai. Per sausras veiksmingiau laistyti rečiau, bet gausiau, kad vanduo pasiektų gilesnes šaknis, o mulčias po laja gali sumažinti garavimą.
Tręšimą verta taikyti pagal dirvos būklę ir medžio augimą, nes ypač azoto perteklius gali skatinti lapijos vešėjimą žydėjimo sąskaita. Taip pat svarbu saugoti lapus nuo ligų ir kenkėjų, nes sveika lapija ilgiau išlaiko fotosintezę ir padeda medžiui sukaupti atsargas kitų metų derliui.
Leave a Reply