Kur įrengti viržyną
Viržynas bus sėkmingas tik tada, jei jam parinksite saulėtą, šiltą ir nuo vėjų apsaugotą vietą. Daug šviesos lemia gausesnį žydėjimą, ryškesnę lapijos spalvą ir kompaktiškesnį krūmelių augimą.
Gilaus šešėlio verta vengti: ūgliai ištįsta, kerelio vidus praretėja, žiedų būna mažiau. Taip pat nepatartina sodinti šalia didelių medžių, kurie konkuruoja dėl vandens, o laja užstoja saulę.
Geriausiai tinka lengvas šlaitas, nedidelis pakilimas ar plati juosta prie tako. Žemumose, kur po lietaus kaupiasi vanduo, viržiai dažnai nusilpsta, nes jų smulkios šaknys nepakenčia ilgalaikio užmirkimo.
Kokios žemės reikia viržiams
Prieš darbus verta keliuose vietos taškuose pamatuoti dirvos pH. Paprastasis viržis geriausiai auga lengvoje, humusingoje, laidžioje ir rūgščioje žemėje, dažniausiai pH apie 4,5–5,5.
Kalkingas ar aiškiai šarminis dirvožemis trukdo pasisavinti maisto medžiagas, todėl augalai pradeda blukti ir praranda gyvybingumą. Viržiai prisitaikę prie skurdesnių dirvų, o jų šaknims svarbi mikorizė, padedanti „dirbti“ rūgščioje terpėje.
Rūgštaus substrato negalima supilti tik į mažas duobutes, nes sunkioje dirvoje susiformuoja vandens „kišenės“. Praktikoje patikimiausia paruošti visą plotą, o molingose ar drėgnose vietose suformuoti pakeltą 15–25 centimetrų lysvę.
Sodinimas ir priežiūra visais metais
Dažniausiai viename kvadratiniame metre sodinama apie 6–10 augalų, paliekant 25–45 centimetrų tarpus, priklausomai nuo veislės. Į gruntą konteineriuose auginti viržiai perkeliami didelę sezono dalį, tačiau lengviausiai įsišaknija pavasarį ir ankstyvą rudenį.
Prieš sodinant svarbu patikrinti šaknis: sveikas augalas turi daug šviesių šaknelių, o substratas neturi skleisti užsistovėjusio kvapo. Jei šaknys tamsios ir minkštos, o ūgliai vietomis ruduojantys, tai gali rodyti puvinį.
Pasodinus dirvą verta mulčiuoti 3–5 centimetrų perpušusios pušų žievės sluoksniu. Mulčias slopina piktžoles, lėtina drėgmės garavimą ir saugo paviršines šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų.
Laistant svarbiausia išlaikyti lengvai drėgną, bet ne šlapią dirvą: prieš pilant vandenį pravartu patikrinti 3–5 centimetrų gylį. Geriau laistyti rečiau, bet gausiau, vandenį nukreipiant prie šaknų, o ne tik sudrėkinant paviršių.
Tręšti viržius reikia saikingai, nes per didelis azoto kiekis skatina minkštus ūglius, kurie prasčiau pasiruošia žiemai. Dažniausiai pakanka pavasarį po lengvo genėjimo panaudoti nedidelę normą trąšų, skirtų rūgščią dirvą mėgstantiems augalams, o vėliau tręšimą nutraukti iki vasaros vidurio.
Genėjimo laikas priklauso nuo augalo žydėjimo: vėlai vasarą ir rudenį žydinčius viržius dažniausiai kerpame pavasarį, pašalindami pernykščius žiedynus. Svarbu nekirpti giliai į sumedėjusią, be lapų dalį, nes viržiai iš jos atželia silpnai.
Žiemą pagrindinė rizika dažnai būna ne šaltis, o fiziologinė sausra, kai visžaliai ūgliai praranda vandenį, o šaknys iš įšalusios žemės jo nepasiima. Po sauso rudens viržyną verta gausiai palaistyti prieš įšalą, o jaunus sodinius pridengti eglišakėmis ar šviesia žiemine agroplėvele.
Jei viržiai ruduoja ir džiūsta, vienos priežasties paprastai nebūna: taip gali atrodyti ir perdžiūvimas, ir užmirkimas, ir pašalimas, ir šaknų ligos. Pirmiausia verta įvertinti dirvos drėgmę, šaknų būklę ir vietą, nuo kurios prasidėjo nykimas, o pažeistą augalą pašalinti kartu su žemių gumulu.
Planuojant kompozicijas naudinga derinti skirtingo žydėjimo laikų augalus: žiemą ir ankstyvą pavasarį žydi erikos, o viržiai dažniausiai puošia nuo vasaros pabaigos iki rudens. Dėl to tinkamai parinkus rūšis ir veisles spalvą sode galima išlaikyti daugelį mėnesių.
Leave a Reply