90 kvadratinių metrų butas reprezentacinėje Lodzės kamienicoje turėjo viską, ko ieško senųjų erdvių gerbėjai: beveik 4 metrų aukščio lubas, geras proporcijas ir istorinius pėdsakus. Tačiau pradinė būklė buvo nuvilianti, erdvė atrodė apleista ir toli nuo šiuolaikinio patogumo.
Naujoji savininkė kreipėsi į interjero architektę Hanną Pietras, kurios tikslas buvo ne atkurti muziejinį interjerą, o susigrąžinti buto klasę ir ją suderinti su kasdieniu funkcionalumu. Sprendimas buvo aiškus: saugoti tai, kas autentiška, bet perplanuoti taip, kad gyvenimas būtų patogus.
Autentiškumas, o ne butas nuo nulio
Vietoj populiaraus kelio viską „nurengti“ iki plytų ir pradėti iš naujo, buvo pasirinktas kruopštus restauravimo ir pritaikymo kelias. Dirbant su meistrais ir paveldo specialistais pavyko atnaujinti dalį originalios stalių gamybos detalių, parketą ir lipdinius.
Taip pat atkurti monumentalūs dvipusiai durų sprendimai, kurie šiandien veikia kaip ryškus akcentas ir primena pastato istoriją. Atkurti elementai interjerui suteikė solidumo, bet erdvė netapo sustingusiu laiko kapsulės variantu.
Didžiausia problema buvo planas
Vienas kebliausių klausimų buvo judėjimas bute: anksčiau įėjimas vedė tiesiai į virtuvę, todėl pirmas įspūdis buvo chaotiškas. Projektuojant atsirado mažas prieškambaris ir drabužinė, kurie padėjo suvaldyti srautus ir sutvarkyti kasdienius poreikius.
Naujai suformuotoje įėjimo zonoje išsaugotos originalios baltai melsvos plytelės, kurios tapo ir funkciniu, ir estetiniu sprendimu. Panašus principas pritaikytas ir koridoriuje bei sanitarinėse patalpose, kur praktiški sprendimai neatskyrė interjero nuo jo kilmės.
Mėlyna spalva sujungė viską
Butą į vieną visumą sujungė mėlynos spalvos motyvas, paimtas būtent iš istorinių plytelių. Jis subtiliai kartojasi skirtingose zonose: nuo stalių gaminių detalių iki keramikos ar mažesnių akcentų, todėl interjeras atrodo nuoseklus.
Šviesiai mėlyna spalva sušvelnina klasikinius elementus ir prideda lengvumo, ypač greta dekoruotų lubų, medinių grindų ir senovinių durų. Galutinis rezultatas balansuoja tarp elegancijos ir kasdienybės, išlaikydamas senamiesčio būstams būdingą charakterį.
Projektuojant vengta pertekliaus, nes senųjų namų interjerus lengva apsunkinti masyviais sprendimais. Todėl pasirinkta šviesi, lengva ir santūri estetika, kur šiuolaikiniai daiktai nekonkuruoja su istorija, o leidžia jai atsiskleisti.
Leave a Reply