Svarbiausias rugsėjo darbas su sodo lelijomis: dėl šio kirpimo kitąmet jos žydi gausiau

Kodėl rugsėjis lelijoms toks svarbus?

Sodo lelijos po žydėjimo dar ilgai kaupia maisto medžiagas svogūnėlyje, todėl rudenį skubėti nukirpti visą stiebą yra viena dažniausių klaidų. Kol lapai ir stiebas žali, augalas per fotosintezę pildo atsargas, nuo kurių priklauso kito sezono žiedų dydis ir gausa.

Priešingai nei vienmečiai augalai, lelijos „dirba“ kitų metų žydėjimui jau dabar. Per anksti pašalinta antžeminė dalis gali susilpninti svogūnėlį, todėl pavasarį jis leidžia mažesnius ūglius, o žiedų būna mažiau arba jie būna smulkesni.

Ką tikrai verta nukirpti, o ko neliesti?

Pasibaigus žydėjimui rekomenduojama šalinti tik nuvytusius žiedus kartu su besiformuojančia sėklų dėžute. Taip augalas mažiau energijos skiria sėkloms brandinti ir daugiau jos nukreipia į svogūnėlį, kuris turi „užsikrauti“ žiemai.

Stiebo ir lapų geriau neliesti, kol jie natūraliai nepradeda gelsti ir džiūti. Tvarkingam vaizdui galima atsargiai pašalinti tik visiškai parudavusius lapus, tačiau žalių lapų masės mažinti nereikėtų.

Kaip prižiūrėti iki šalnų?

Kol antžeminė dalis dar gyva, lelijoms svarbi saikinga drėgmė: dirva neturėtų visiškai perdžiūti, bet ir negali būti nuolat šlapia. Perteklinė drėgmė didina puvinio riziką, o užmirkimas rudenį ypač pavojingas svogūniniams augalams.

Rudenį taip pat svarbu neskubėti kasti svogūnėlių, nes dauguma sodo lelijų gali žiemoti dirvoje. Jei auginama jautresnė veislė arba vieta atvira vėjui ir šalčiui, svogūnėlių zoną galima pridengti lengvu, orui laidžiu mulčiu, pavyzdžiui, kompostu ar sausa lapija.

Visą stiebą saugiausia nupjauti tik tuomet, kai jis aiškiai pagelsta, paruduoja ir visiškai sudžiūsta. Tuomet stiebas kerpamas žemai, prie pat žemės, naudojant švarų ir aštrų sekatorių, o išdžiūvusių stiebų geriau neplėšti, kad nebūtų pažeistas svogūnėlis.