Kada geriausia persodinti spygliuočius?
Spygliuočių persodinimui palankiausias metas dažniausiai būna vasaros pabaiga ir ankstyvas ruduo, kai augalas lėtina ūglių augimą ir daugiau energijos skiria šaknims. Tuomet dirva dar būna įšilusi, o orai paprastai drėgnesni, todėl šaknų gumulas mažiau išdžiūsta.
Karštomis birželio ar liepos savaitėmis persodinimas dažnai baigiasi nesėkme, nes šaknys greitai netenka drėgmės, o augalui tenka išlaikyti didelę lają. Dėl to patiriamas šokas, kuris gali pasireikšti ruduojančiais spygliais ir silpnu atsigavimu kitą sezoną.
Kuriuos spygliuočius perkelti lengviausia?
Lengviausiai persodinimą paprastai ištveria tankią, smulkesnę šaknų sistemą turintys augalai, pavyzdžiui, tujos, kadagiai ar kukmedžiai. Tokie spygliuočiai greičiau suformuoja naujas šaknis, jei persodinama su pakankamu žemės gumulu.
Eglės ir ypač pušys dažnai būna jautresnės, nes jų šaknys gali leistis giliau, o pažeidus pagrindines šaknis augalas ilgiau adaptuojasi. Senesnes pušis perkelti sudėtinga, todėl didesnę sėkmę dažniausiai lemia jaunas, dar neįsigalėjęs egzempliorius.
„Kuo augalas jaunesnis ir mažesnis, tuo mažesnė rizika pažeisti šaknis kasant, o tai reiškia ir didesnę tikimybę, kad jis prigis naujoje vietoje“, – sako sodininkystės specialistai.
Kaip saugiai iškasti ir pasodinti?
Prieš kasimą spygliuočius verta gausiai palaistyti iš anksto, kad žemė geriau laikytųsi ant šaknų ir nesubyrėtų. Kasant svarbu išlaikyti kuo didesnį šaknų gumulą, o jei žemė byra, šaknis pravartu apvynioti audiniu ar džiuto juosta.
Prieš perkeliant didesnį augalą patogu švelniai surišti lają, kad nelūžtų šakos ir būtų lengviau prieiti prie šaknų. Taip pat rekomenduojama pažymėti, kuri augalo pusė buvo atsukta į pietus, ir naujoje vietoje išlaikyti panašią orientaciją.
Naujoje vietoje duobė turėtų būti bent du kartus platesnė už šaknų gumulą, o augalą būtina sodinti tokiame pačiame gylyje, kaip augo anksčiau. Per giliai pasodinus didėja puvinio rizika, o per sekliai pasodinus šaknys greičiau išdžiūsta.
Dirva, drenažas ir pH
Jei dirva molinga ir linkusi užmirkti, duobės apačioje praverčia drenažo sluoksnis iš žvyro ar stambesnio smėlio. Paprastas patikrinimas – į duobę įpilti vandens ir stebėti, ar jis greitai susigeria: jei vanduo laikosi ilgai, drenažas tampa ypač svarbus.
Daugumai spygliuočių tinka silpnai rūgštus substratas, dažnai apie pH 5,5–6,5, todėl šarminėje dirvoje naudinga įmaišyti rūgštesnių komponentų. Prieš žiemą papildomai tręšti paprastai nerekomenduojama, nes pažeistos šaknys pirmiausia turi atsigauti ir įsitvirtinti.
Priežiūra po persodinimo ir žiemos rizikos
Pasodinus būtina gausiai palaistyti, kad vanduo užpildytų oro tarpus ir glaudžiai priglustų žemė prie šaknų. Aplink kamieną verta suformuoti nedidelę lėkštelę laistymui, o paviršių mulčiuoti pušų žieve, kad mažėtų drėgmės garavimas.
Didesnius augalus naudinga pririšti prie kuoliuko, nes vėjas siūbuodamas gali nutraukyti naujai besiformuojančias šakneles. Iki dirvai užšąlant laistymas išlieka svarbus, nes persodinimo metu pažeista šaknų sistema kurį laiką vandenį įsisavina prasčiau.
Žiemą spygliuočiams pavojinga fiziologinė sausra, kai spygliai garina vandenį, bet iš įšalusios dirvos jo papildyti neįmanoma. Todėl prieš pirmuosius šalčius pravartu gausiai palaistyti, o vėjuotoje vietoje lają iš dalies pridengti laidžia medžiaga, kad augalas neperdžiūtų.
Leave a Reply