Rudenį orchidėjoms namuose staiga pasikeičia sąlygos: trumpėja dienos, nuo langų sklinda vėsa, o įjungtas šildymas sausina orą. Dėl to vasariški priežiūros įpročiai, ypač per dažnas laistymas, tampa viena dažniausių priežasčių, kodėl augalas pradeda silpti. Specialistai pabrėžia, kad šiuo metu svarbiausia sureguliuoti šviesą, temperatūrą ir drėgmę, o ne „lepinti“ vandeniu.
Rudens pradžioje verta įvertinti, ar orchidėja stovi tinkamoje vietoje. Dažniausiai tinka šviesi palangė prie rytinio arba vakarinio lango, tačiau augalą reikėtų saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir karšto oro srautų. Puodą laikant virš radiatoriaus, greitai džiūsta lapai, o šaknys patiria stresą, todėl prastėja augimas ir žydėjimas.
Ne mažiau svarbu apžiūrėti šaknis, nes būtent jos greičiausiai išduoda priežiūros klaidas. Iš vazono išlindusios tvirtos, elastingos šaknys dažnai yra norma, jų nereikėtų nei karpyti, nei per jėgą kišti į substratą. Signalai, kad problema rimta, yra minkštos, parudavusios, tuščiavidurės šaknys arba nemalonus kvapas, kuris gali rodyti puvinį.
Rudenį netinka taisyklė laistyti kas 7 ar 10 dienų, nes substrato džiūvimo greitis priklauso nuo temperatūros, vazono dydžio ir paties mišinio. Patogiausia, kai vazonas permatomas: žalsvos šaknys paprastai rodo, kad drėgmės pakanka, o šviesios ar sidabriškos dažniau reiškia, kad metas tikrinti substratą. Laistant rekomenduojama sudrėkinti visą substratą, o vėliau leisti vandens pertekliui visiškai išbėgti per drenažo skylutes.
Didžiausia klaida rudenį yra palikti vandenį vazono apačioje arba laistyti „dėl viso pikto“, kai šaknys dar drėgnos. Taip augalui trūksta oro, šaknys ima dusti ir pūti, o vėliau gelsta lapai. Taip pat svarbu, kad vanduo nepatektų į lapų skrotelę: jei taip nutiko, drėgmę reikėtų atsargiai nusausinti, nes užsistovėjęs vanduo skatina puvinius.
Ieškant švelnaus papildomo pastiprinimo, kartais minimas naminis tirpalas iš beskonės želatinos. Želatina yra baltyminis produktas, todėl joje esantys organiniai junginiai gali tapti azoto šaltiniu, siejamu su lapų ir šaknų augimu. Vis dėlto tai nėra visavertė trąša, todėl negali pakeisti orchidėjoms skirtų subalansuotų tręšimo priemonių ir turėtų būti naudojama tik retkarčiais.
Tokį tirpalą siūloma ruošti ištirpinant 1 nubrauktą arbatinį šaukštelį želatinos 250 mililitrų šilto, bet ne verdančio vandens. Tuomet įpilama apie 2 litrus vėsaus vandens, viskas gerai išmaišoma ir paliekama, kol skystis pasieks kambario temperatūrą. Paruoštu tirpalu vieną kartą palaistomas substratas, nepurškiant lapų, ir tik tada, kai augalas akivaizdžiai sveikas bei leidžia naujas šaknis ar lapus.
Rudenį orchidėjoms dažniausiai reikia ne daugiau trąšų, o daugiau stabilumo: pakankamai šviesos, šilumos be staigių svyravimų ir saikingos drėgmės. Jei namuose labai sausa, naudinga švelniai didinti oro drėgnumą, bet vengti nuolatinio vandens ant lapų. Toks paprastas režimo sureguliavimas dažnai duoda daugiau naudos nei bet kokie greiti „gelbėjimo“ receptai.
Leave a Reply