Klonas palmės (japoninis klevas) yra vienas dekoratyviausių sodo augalų, tačiau karščių ir vėjo metu jis dažnai pradeda džiovinti lapų kraštus, o vėliau juos numeta. Dažniausiai tai nėra liga, o augalo stresas dėl netinkamos vietos ir drėgmės režimo.
Šis klevas natūraliai auga drėgnesnėse ir pusiau pavėsingose vietovėse, todėl atviroje saulėje, ypač esant sausam orui, lapai netenka vandens greičiau, nei šaknys spėja jį papildyti. Ypač jautrios ryškiai raudonlapės ir geltonlapės veislės, kurios prasčiau toleruoja kaitrą nei žalių lapų formos.
Ne mažiau dažna bėda yra dirvos drėgmės kraštutinumai. Klonas palmės turi gana paviršinę, jautrią šaknų sistemą, todėl perdžiūvęs substratas greitai sukelia lapų ruduojančius pakraščius, o per ilgai šlapia ir suslėgta dirva gali „uždusinti“ šaknis dėl deguonies trūkumo.
Jei džiūsta ne visa laja, o viena šaka ar atskira jos dalis, verta įtarti grybinę infekciją, pavyzdžiui, verticiliozę, kuri sutrikdo vandens judėjimą šakose. Tokiu atveju svarbu problemą lokalizuoti: jei nukenčia tik vienas ūglis, dažniausiai reikia šalinti būtent jį, o ne keisti visą priežiūrą aklai.
Kada geriausia genėti?
Genėjimo laikas klonui palmės ypač svarbus, nes ankstyvą pavasarį, prieš pumpurų skleidimąsi ir netrukus po jo, medžiai intensyviai „verkia“ sultimis. Tuo metu atlikti pjūviai gali ilgiau šlapiuoti, augalas nusilpsta, o žaizdos gyja lėčiau.
Dėl to rimtesnį formuojamąjį genėjimą patikimiausia planuoti vasarą, kai sulčių tekėjimas stabilesnis, o žaizdos greičiau užsitraukia. Be to, vasarą matyti reali, pilnai sulapojusi lajos forma, todėl lengviau pastebėti besikryžiuojančias, lają tankinančias ar visiškai nudžiūvusias šakas.
Genėti verta vėsesniu paros metu ir ne per kaitrą: tiesioginėje saulėje ir karštyje papildomas stresas gali dar labiau padidinti lapų džiūvimą. Dieną prieš genėjimą naudinga gausiau palaistyti, kad augalas būtų geresnės būklės.
Kaip genėti, kad nepakenktumėte?
Ploniems ūgliams užtenka aštraus sekatoriaus, storesnėms šakoms geriau rinktis sodo pjūklą su smulkiais dantukais, kad neplėšytų žievės. Prieš darbą įrankius būtina dezinfekuoti, o jei įtariama liga, tą patį verta daryti ir tarp skirtingų šakų pjūvių.
Pirmiausia šalinamos nulūžusios, sausos ir tarpusavyje besitrinančios šakos, kurios labiausiai ardo lajos struktūrą. Pjūvį reikia daryti ties šakos apykakle arba virš sveiko pumpuro, nepaliekant be reikalo didelių „kelmų“ ir nepjaunant lygiai prie kamieno.
Per vieną sezoną nereikėtų pašalinti per daug lajos: stiprus „nuskynimas“ gali išprovokuoti papildomą stresą, saulės nudegimus ant atidengtos žievės ir silpnesnį pasiruošimą žiemai. Smulkias korekcijas galima atlikti sezono metu, tačiau didesnius formavimo pjūvius geriau sukoncentruoti į vieną vasaros laikotarpį.
Žaizdų priežiūra ir pasiruošimas žiemai
Didesnius pjūvius verta apžiūrėti: jei žievė suplėšyta, žaizdos kraštus galima atsargiai sulyginti aštriu peiliu. Praktikoje dažniausiai papildomos priemonės reikalingos tik didesnėms žaizdoms, nes mažesni pjūviai paprastai užsitraukia patys.
Rudenį klonui palmės svarbiausia sumažinti riziką, kad augalas nukentės nuo šalčio ir žiemos sausros. Prieš pirmuosius šalčius pravartu gausiau palaistyti, o nuo vasaros pabaigos nebepertręšti azotu, kad nebeskatintų minkštų, nespėjančių sumedėti ūglių.
Šaknims padeda 10–20 centimetrų mulčio sluoksnis prie kamieno pagrindo: tinka medžių žievė, lapai ar pjuvenos. Jaunesnius augalus ir jautresnes veisles geriau pridengti kvėpuojančia balta agrodanga, o ne plėvele, kuri sulaiko drėgmę ir didina grybinės žalos riziką.
Vazonuose auginami klonai palmės yra pažeidžiamesni, nes šaknys greičiau peršąla nei grunte. Žiemai vazoną verta perkelti į nuo vėjo apsaugotą, nešildomą vietą ir apšiltinti patį indą, kad sumažėtų temperatūros svyravimai.
Leave a Reply