Ruduo daugeliui sodininkų yra geriausias metas pasirūpinti pavasario vaizdu: būtent tada sodinami tulpių svogūnėliai. Nors tulpės laikomos nelepiais augalais, netinkamas laikas ir dirva gali lemti, kad pavasarį žiedų bus mažiau arba jie visai nepasirodys.
Veislių pasirinkimas šiandien milžiniškas: skiriasi ne tik spalvos, bet ir žiedų forma, augalo aukštis bei žydėjimo laikas. Pastaraisiais metais populiarėja pilnavidurės, bijūnus primenančios tulpės ir įdomesnių atspalvių veislės, kurios puikiai tinka tiek gėlynams, tiek skynimui.
5 veislės, kurios traukia akį
Viena ryškiausių pilnavidurių veislių laikoma „Double Beauty of Apeldoorn“: jos geltoni, bijūną primenantys žiedai gali žydėti ilgiau nei įprastos tulpės. Tai vėlyvesnė veislė, todėl gėlyne prailgina tulpių sezoną.
Norintiems neįprastos spalvos verta atkreipti dėmesį į „Blue Wow“, kurios žiedai turi melsvai violetinį atspalvį ir gerai pakelia pavasarines vėsas. Tamsių tonų mėgėjams dažnai siūloma „Black Hero“ – sodrios, beveik juodai violetinės spalvos pilnavidurė tulpė, tinkama skynimui.
Klasikinio, švelnesnio vaizdo ieškantiems tinka „Angelique“ – šviesiai rožinė, pilnavidurė veislė, dažnai vertinama dėl atsparumo permainingiems orams. O norintiems efekto, kurį pastebi visi, išskiriama „Ice Cream“: žiedas primena desertą, kai rožiniai vainiklapiai išryškina šviesų, tarsi kremą, centrą.
Kada sodinti, kad peržiemotų
Tulpių svogūnėliai dažniausiai sodinami rudenį, kai dirva dar nėra įšalusi: praktikoje tai dažnai būna laikotarpis nuo rugsėjo antros pusės iki spalio pabaigos. Esant šiltam rudeniui, sodinimą galima tęsti ilgiau, tačiau svarbu, kad svogūnėliai spėtų įsišaknyti iki stipresnių šalnų.
Renkantis svogūnėlius verta apžiūrėti, ar jie tvirti, be pelėsio, minkštų vietų ir įtartinų dėmių. Geriausiai tinka didesni, sveiki svogūnėliai, nes jie paprastai sukaupia daugiau maisto medžiagų ir pavasarį duoda stipresnius žiedus.
Dažniausios klaidos sodinant
Viena pagrindinių taisyklių – sodinimo gylis: svogūnėliai sodinami maždaug trijų savo aukščių gyliu, dažniausiai apie 10–15 centimetrų. Lengvesnėje, smėlingoje dirvoje juos galima įleisti kiek giliau, o sunkioje, molingoje – šiek tiek sekliau, kad neužmirktų.
Vieta turėtų būti saulėta arba lengvai pritemdyta, o dirva – laidi vandeniui, humusinga. Perteklinė drėgmė yra viena dažniausių problemų: sunkioje, šlapioje žemėje svogūnėliai gali pradėti pūti, todėl praverčia dirvos pagerinimas kompostu ir smėliu.
Žiemą tulpės paprastai ištveria šalčius, tačiau pavojingas derinys yra sausas šaltis be sniego. Tokiu atveju naudinga vėlyvą rudenį mulčiuoti sodinimo vietą plonu sausų lapų, komposto ar žievės sluoksniu, o pavasarį mulčią laiku patraukti, kad žemė greičiau sušiltų.
Dar viena praktinė bėda – graužikai, kurie gali išrausti ir sunaikinti svogūnėlius. Tam dažnai naudojami specialūs ažūriniai krepšeliai: jie apsaugo sodinukus ir vėliau palengvina svogūnėlių iškasimą, jei nusprendžiama juos perkelti ar atrinkti.
Pasodinus svarbiausia kantrybė: rudenį svogūnėliai leidžia šaknis ir ruošiasi šalčio periodui, kuris būtinas normaliam žydėjimui. Tinkamai parinkta vieta, laidi dirva ir teisingas sodinimo gylis dažniausiai garantuoja, kad pavasarį tulpės atsidėkos gausiais žiedais.
Leave a Reply