Belgijoje, istorinėje Zvino regiono teritorijoje netoli Damme, archeologams netikėtai padėjo kurmiai. Mokslininkai pasitelkė kurmiarausius kaip natūralų „mėginių ėmiką“ ir taip aptiko viduramžių laikų statinio pėdsakus, kuriuos įprastais kasinėjimais ištirti būtų sudėtinga.
Zvino apylinkės viduramžiais buvo svarbi prekybinė zona: Damme veikė kaip išorinis Briugės uostas, o kraštovaizdyje dominavo vandens grioviais apjuostos sodybos. Dalis jų vėliau sunyko dėl žemdirbystės, o dalį uždengė velėna, todėl šiandien jos sunkiai pastebimos plika akimi.
Kaip kurmiai tapo tyrimo įrankiu
Kurmiai, rausdami tunelius, į paviršių išstumia nedidelius žemės kiekius. Jei jų urvai kerta archeologinius sluoksnius, kurmiarausiuose gali atsirasti keramikos, plytų, akmens ar metalo fragmentų, kurie leidžia spręsti apie po žeme slypinčius objektus.
Tyrėjai užfiksavo 814 kurmiarausių vietas ir persijojo juose rastą žemę. Archeologinės medžiagos aptikta 421 kurmiarausyje, o iš viso surinkta 2 810 fragmentų, kurių bendras svoris viršijo 2 kilogramus.
Aptiktas vartų pastatas ir kelio pėdsakai
Kai kur radinių koncentracija buvo itin didelė, o jų išsidėstymas sutapo su maždaug 10 x 8 metrų stačiakampe struktūra. Ankstesni geofiziniai tyrimai šioje vietoje rodė požeminę anomaliją, o gręžiniai patvirtino didelį plytų kiekį.
Sujungus duomenis, struktūra identifikuota kaip vartų pastato liekanos, priklausiusios didelei viduramžių sodybai. Kitoje griovio pusėje pastebėtos dar kelios struktūros, kurios, tikėtina, žymi buvusio tilto atramos vietą, o netoliese esanti pailga įduba gali rodyti seną kelią į gyvenvietę.
Ką pasakė keramika ir senasis žemėlapis
Radinių chronologiją padėjo nustatyti keramika. Iš 294 keramikos fragmentų daugiausia buvo vietinės pilkosios keramikos, taip pat rasta raudono molio indų šukių bei pavienių dekoruotų ar importuotų dirbinių.
Nors radiniai apima XII–XV amžių laikotarpį, dauguma jų datuojami XIII–XIV amžiais. Statinio pobūdį patvirtina ir statybinės medžiagos: raudonų plytų, skiedinio, čerpių, skalūno bei geležinių vinių fragmentai leidžia spręsti, kad konstrukcija buvo tvirta, derinusi plytas ir medieną.
Archeologai savo išvadas palygino su 1574 metais flamandų kartografo Pieterio Pourbuso sudarytu regiono žemėlapiu. Jame netoli Damme pažymėtos dvi vandens grioviais apjuostos vietos, tačiau pastatai jose nebuvo įvardyti, o naujasis radinys leidžia manyti, kad bent vienoje jų anksčiau stovėjo įspūdingas vartų pastatas, apleistas dar iki žemėlapio sudarymo.
Tokie neinvaziniai metodai šiandien archeologijoje vis labiau vertinami, ypač saugomose teritorijose, kur kasinėjimai ribojami. Kurmiarausių analizė čia tapo papildomu įrankiu greta geofizikos, gręžinių ir istorinių šaltinių, padedančiu tiksliau atkurti praeities kraštovaizdį.
Leave a Reply