Šafyrkės, dar vadinamos muskarėmis, pavasarį dažnai tampa vienu pirmųjų ryškių akcentų gėlynuose. Įprastai jų svogūnėliai sodinami rudenį, kad spėtų įsišaknyti iki šalčių, tačiau praleistas terminas dar nereiškia, kad šį sezoną žydėjimo nebebus.
Sodininkystės praktikoje galioja svarbi taisyklė: žiemą į dirvą saugiausia perkelti ne „sausą“ svogūnėlį, o jau augantį augalą vazone. Tokia šafyrkė būna su susiformavusiu šaknynu ir šaknų gumulu, todėl persodinimo stresas mažesnis, o prigijimo tikimybė didesnė.
Kada sodinti žiemą?
Žieminis sodinimas įmanomas tik tada, kai dirva nėra įšalusi ir ją galima normaliai iškasti. Jei vyrauja stiprūs šalčiai, geriau palaukti atodrėkio, nes sodinant į kietą ar ledinę žemę pažeidžiamos šaknys, o augalas blogiau prigyja.
Perkeliant šafyrkę iš vazono, jos nereikėtų ardyti: augalas sodinamas kartu su žemės gumulu. Taip išsaugoma didžioji dalis šaknų, o šafyrkė gali tęsti vegetaciją, kai tik sąlygos tampa palankesnės.
Kaip apsaugoti po pasodinimo?
Žiemos pabaigoje oras dažnai keičiasi staigiai: po kelių šiltesnių dienų gali grįžti naktinės šalnos. Dėl to aplink naujai pasodintą augalą verta užberti mulčio sluoksnį iš žievės, sausų lapų ar durpių, kad dirva mažiau svyruotų temperatūriškai.
Viso augalo sandariai dengti dažniausiai nereikia, nes šafyrkės pakankamai atsparios vėsesniam orui. Svarbiausia apsaugoti šaknų zoną ir neleisti dirvai pernelyg greitai išdžiūti, jei pasitaiko sausų, vėjuotų dienų.
Ar žydės laiku?
Žiemą pasodintos šafyrkės gali pražysti kiek vėliau nei tos, kurios buvo pasodintos rudenį. Žydėjimo laiką lemia ir pasodinimo momentas, ir pavasario pradžios temperatūros, todėl nedidelis vėlavimas laikomas normalia reakcija.
Ruduo išlieka patikimiausias metas sodinti svogūnines gėles, tačiau žiemos pabaigoje dar galima ištaisyti praleistą terminą. Svarbu rinktis vazonuose augintas šafyrkes, sodinti tik į atitirpusią dirvą ir pasirūpinti mulčiu, kad augalas sėkmingai įsitvirtintų.
Leave a Reply