Senas maršrutizatorius dažnai atsiduria stalčiuje ar šiukšliadėžėje, nors jis dar gali praversti stiprinant namų Wi‑Fi. Jį galima paversti papildomu prieigos tašku arba signalo kartotuvu ir taip sumažinti vadinamąsias negyvąsias zonas, kur ryšys nuolat dingsta.
Praktikoje tai padeda ten, kur signalą slopina storos sienos, perdangos ar didesnis atstumas, pavyzdžiui, antrame aukšte, garaže ar kieme. Rezultatas priklauso nuo pasirinkto prijungimo būdo ir seno įrenginio galimybių.
Patikimiausias kelias – laidu
Stabiliausias sprendimas yra seną maršrutizatorių naudoti kaip prieigos tašką, sujungiant jį su pagrindiniu maršrutizatoriumi tinklo kabeliu. Tokiu atveju ryšys tarp įrenginių nevyksta belaidžiu būdu, todėl sumažėja trikdžių rizika ir paprastai išlaikomas didesnis greitis.
Svarbiausia taisyklė konfigūruojant seną įrenginį yra išjungti DHCP funkciją, kad IP adresus visam namų tinklui dalintų tik pagrindinis maršrutizatorius. Taip pat verta išjungti maršrutizavimo ir ugniasienės funkcijas, jei įrenginys turi atskirą prieigos taško režimą.
Jungiant laidu dažnai rekomenduojama kabelį vesti iš pagrindinio maršrutizatoriaus LAN jungties į seno įrenginio LAN jungtį, neįtraukiant WAN prievado. Tuomet senas maršrutizatorius veikia kaip papildomas Wi‑Fi taškas ir laidinis šakotuvas, o tinklas išlieka vieningas.
Kai kabelio nėra – kartotuvas
Jei kabelio nutiesti nepavyksta, seną maršrutizatorių galima konfigūruoti kaip signalo kartotuvą ar tiltą, jeigu jis palaiko Repeater, Bridge ar WDS režimus. Toks sprendimas patogus, nes įrenginį užtenka įjungti į elektros lizdą ten, kur dar pasiekia pakankamai stiprus pagrindinio tinklo signalas.
Vis dėlto belaidis kartojimas beveik visada mažina realų greitį, nes įrenginys turi vienu metu priimti signalą iš pagrindinio maršrutizatoriaus ir jį perduoti toliau. Dėl to dalis belaidžio ryšio pralaidumo sunaudojama vidinei komunikacijai.
Konfigūruojant kartotuvą, kaip ir laidiniu atveju, svarbu išjungti DHCP, kad tinkle neliktų dviejų IP adresus dalinančių įrenginių. Taip pat naudinga parinkti mažiau apkrautą belaidžio ryšio kanalą ir suderinti šifravimo nustatymus su pagrindiniu tinklu.
Kada greitis vis tiek kris?
Net ir prijungus laidu, greitį gali riboti seno maršrutizatoriaus techninės galimybės. Dažnas senesnių modelių trūkumas yra 100 megabitų per sekundę tinklo prievadai, kurie tampa „butelio kakleliu“, jei namuose naudojamas spartesnis planas.
Ribojantis veiksnys gali būti ir senesni belaidžio ryšio standartai, pavyzdžiui, Wi‑Fi 4, kurie prasčiau susitvarko su kelių įrenginių apkrova ir realiomis sąlygomis siūlo mažesnę spartą. Jei namuose daug įrenginių, labiau pasiteisina modernesni sprendimai, tokie kaip Wi‑Fi 6 ar tinklinės sistemos, tačiau senas maršrutizatorius vis tiek gali būti geras būdas pigiai pagerinti aprėptį.
Norint geriausio rezultato, verta seną įrenginį „atiduoti“ 2,4 gigaherco juostai, kuri paprastai geriau prasiskverbia pro sienas, o naujesnį maršrutizatorių palikti greitesnėms 5 ar 6 gigaherco juostoms. Taip galima išvengti papildomų trukdžių ir racionaliau paskirstyti namų tinklo apkrovą.
Leave a Reply