Nornės rudenį ir žiemą naikina tulpes: keli paprasti būdai apsaugoti svogūnėlius nuo graužikų

Kodėl tulpės dingsta pavasarį?

Nornės yra smulkūs graužikai, didžiąją gyvenimo dalį praleidžiantys po žeme. Jos kasa seklas landas ir ieško šaknų, gumbų bei svogūnėlių, todėl rudenį ir žiemą dažnai taikosi į pasodintas tulpes.

Problema dažnai išryškėja tik pavasarį, kai lysvėje neatsiranda ūglių arba sudygsta vos kelios silpnos, greitai vystančios tulpės. Tai gali reikšti, kad svogūnėliai buvo apgraužti ar visiškai sunaikinti dar žiemą.

Patikimiausia apsauga sodinant

Efektyviausias būdas sumažinti nuostolius yra apie apsaugą pagalvoti dar sodinimo metu. Viena praktiškiausių priemonių – specialūs svogūninių augalų krepšeliai, kurie sudaro mechaninį barjerą ir apsunkina priėjimą prie svogūnėlių.

Krepšeliai būna plastikiniai arba metaliniai: jie įkasami į žemę, pripildomi svogūnėliais ir užpilami gruntu. Tokia konstrukcija netrukdo šaknims augti, tačiau graužikams tampa sunkiau pasiekti maistą.

Renkantis krepšelį svarbu įvertinti dydį ir dugno bei šonų angas, kad liktų vietos šaknims ir pasišalintų vandens perteklius. Verta žinoti, kad krepšelis negarantuoja šimtaprocentinės apsaugos, bet dažnai reikšmingai sumažina žalą.

Ką dar galima daryti sode?

Papildomai gali padėti augalai, kurių kvapas kai kuriais atvejais atbaido graužikus, ypač kai jie sodinami šalia svogūninių augalų. Vis dėlto šį sprendimą geriau vertinti kaip pagalbinį, nes alkio metu nornės kvapų nepaiso taip griežtai.

Prekyboje taip pat yra kvapą skleidžiančių atbaidymo priemonių, dažnai gaminamų su ricinos aliejumi, eteriniais aliejais ar augaliniais ekstraktais. Jų poveikis paprastai trumpėja po lietaus ar gausesnio laistymo, todėl svarbu laikytis naudojimo instrukcijų ir reguliariai atnaujinti.

Namines priemones verta rinktis atsargiai: ne visi internete aprašomi metodai yra patikimi, o kai kurios medžiagos gali būti pavojingos žmonėms, augintiniams ar patiems augalams. Saugiau rinktis sodininkystei skirtus sprendimus ir vengti agresyvių eksperimentų.

Ar verta iškasti svogūnėlius?

Kai kurie tulpių tipai gali augti toje pačioje vietoje kelis sezonus, tačiau daliai veislių geresnį žydėjimą duoda periodinis svogūnėlių iškasimas ir perrinkimas. Sprendimas priklauso nuo veislės, dirvožemio drėgmės, ligų rizikos ir to, kokio rezultato tikimasi kitais metais.

Jei svogūnėliai kasami, tai daroma po žydėjimo, kai lapai ima gelsti ir džiūti, nes tuo metu svogūnėlis būna sukaupęs maisto medžiagas. Iškasti per anksti nepatartina, nes silpninamas svogūnėlis ir prastėja kito sezono žydėjimas.

Iškasus svogūnėlius reikia nuvalyti, apžiūrėti ir atskirti pažeistus ar pradėjusius pūti. Sveikus svogūnėlius rekomenduojama laikyti sausoje, vėsioje, gerai vėdinamoje ir užtemdytoje vietoje, kad nesusidarytų pelėsis.

Vis dėlto kasimas nėra geriausia apsauga, jei nornės žalą padaro dar rudenį, netrukus po pasodinimo. Tokiu atveju dažniausiai veiksmingiausia išeitis yra mechaninė apsauga, pavyzdžiui, krepšeliai, paliekami žemėje kartu su svogūnėliais.