Spalio pabaigoje daugelis pastebi, kad tanki, ryškiai žalia tujų gyvatvorė ima rusvėti, o nuo šakelių byra sausos žvynelės. Toks vaizdas dažnai sukelia paniką ir skatina griebtis trąšų ar fungicidų. Tačiau dažnu atveju priežastis būna paprasta ir natūrali, o „gydymas“ chemija tik pablogina situaciją.
Pirmas žingsnis – praskirti šakas ir pasižiūrėti, kur tiksliai ruda spalva atsirado. Jei rusvėjimas daugiausia matomas krūmo viduje, arčiau kamieno, o išorė išlieka žalia, dažniausiai tai sezoninis senesnių spyglių ir šakelių pasišalinimas. Rudenį tujos, kaip ir kiti visžaliai spygliuočiai, natūraliai „apsivalo“, ypač po sausesnės vasaros ar staigių temperatūros svyravimų.
Visai kita situacija, jei ruduoti pradeda išorė, viršūnės, vienas šonas ar atskiros aiškios dėmės, o šakelės tampa trapios ir džiūsta nuo galiukų. Tokie požymiai dažniau signalizuoja stresą dėl vandens trūkumo, šaknų problemų, žiemos ar pavasario nudegimų, kartais ir ligas. Tuomet verta įvertinti laistymą, dirvos būklę, mulčią ir tai, ar krūmai nebuvo pažeisti pjaunant ar kasant šalia.
Kas rudenį dažniausiai „kaltas“
Vėlyvą rudenį tujos azoto trąšų beveik nereikalauja, nes jos gali paskatinti naują augimą ir padidinti pašalimo riziką. Daug svarbiau yra vanduo: visžaliai augalai garina drėgmę ir vėsiuoju sezonu, o įšalus dirvai šaknys jos nebegali pasisavinti. Dėl to žiemą dažnai pasireiškia vadinamoji fiziologinė sausra, kuri pavasarį išryškėja parudavimu.
Prieš užsitęsiant šalčiams tujas verta palaistyti gausiai, kad drėgmė pasiektų gilesnius dirvos sluoksnius. Taip pat naudinga atnaujinti mulčio sluoksnį, nes jis sumažina drėgmės garavimą ir stabilizuoja temperatūrą šaknų zonoje. Jei dirva labai tanki ar molinga, vanduo gali užsistovėti, todėl svarbu, kad drėkinimas būtų reguliarus, bet be užmirkimo.
Vienas paprastas darbas, kurio nereikėtų praleisti
Net jeigu rusvėjimas krūmo viduje yra natūralus, sausų žvynelių palikti nereikėtų. Drėgną, vėsią rudeninę savaitę tankus sausų liekanų sluoksnis tampa palankia terpe puviniams ir įvairiems patogenams, o pavasarį gali silpninti augalo atžėlimą. Todėl verta su pirštinėmis švelniai iššukuoti krūmo vidų rankomis arba minkštu šepetėliu ir išpurtyti sausas dalis.
Surinktas liekanas svarbu išgrėbti ir nuo žemės paviršiaus po krūmu, kad jos nekauptų drėgmės prie šaknies kaklelio. Jeigu po valymo ir gausesnio laistymo situacija nesikeičia, o ruduojančių plotų daugėja išorėje, pravartu įvertinti, ar nebuvo pažeistos šaknys, ar ne per giliai supiltas mulčias, ir, jei reikia, pasitarti su specialistu dėl galimų ligų.
Daugeliu atvejų spalio pabaigoje paruduojančios tujos nėra katastrofa, o sezoninis apsivalymas ir reakcija į drėgmės režimą. Vietoj skubotų purškimų dažniausiai padeda du dalykai: išvalytas krūmo vidus ir tinkamas laistymas prieš žiemą. Pavasarį tai dažnai atsiperka tankesne, sveikesne laja.
Leave a Reply