Inkų imperija, dar vadinama Tavantinsuju, XVI amžiaus pradžioje buvo viena didžiausių pasaulyje, tačiau per stebėtinai trumpą laiką subyrėjo, kai į Peru atvyko ispanų konkistadoras Fransiskas Pizarro.
Nors Pizarro pajėgos buvo nedidelės, „The Collector“ apžvalgoje pabrėžiama, kad inkų valstybė tuo metu jau buvo smarkiai susilpninta vidinių konfliktų, o tai užkariautojams suteikė lemiamą pranašumą.
Prieš ispanams įsiveržiant, imperijoje susiklostė „tobula audra“: plito iš Senojo pasaulio atneštos ligos, mirė valdovas, o valdžios perėmimas virto kruvinu pilietiniu karu.
Ši istorija dažnai atrodo kaip „saujelė svetimšalių nugalėjo milžinišką imperiją“, tačiau realybė buvo kur kas sudėtingesnė – inkų pažeidžiamumą didino ir psichologiniai sukrėtimai, ir karo nualinta valstybės sistema.
Ligos ir suirutė prieš ispanų atvykimą
Maždaug 1527 metais mirė imperatorius Huaina Kapakas – tikėtina, nuo europietiškos ligos, pavyzdžiui, raupų. Tokios ligos regione ėmė plisti dar iki tiesioginio ispanų pasirodymo, judėdamos vietiniais prekybos tinklais.
Valdovo mirtis sukėlė įpėdinystės krizę: dėl sosto susikovė du jo sūnūs Huaskaras ir Atahualpa. Pilietinis karas tęsėsi nuo 1529 metų iki 1532 metų balandžio, kai pergalę pasiekė Atahualpa.
Tačiau pergalė nereiškė stabilumo. Iki 1532 metų imperijos resursai buvo išsekinti, dalis karališkosios aplinkos – žuvusi, o valstybė tapo lengvai pažeidžiama manipuliacijoms.
Ligos ir masinės mirtys keitė ir visuomenės savijautą: inkai savo valdovą laikė dieviška figūra, todėl valdovo mirtis ir ligų siaubas galėjo stipriai smogti pasitikėjimui imperijos tvarka.
Technologinis pranašumas ir kitokia karo logika
Ispanų pranašumą stiprino metaliniai ginklai ir šarvai, tačiau ypač svarbūs buvo žirgai ir šaunamieji ginklai. Amerikos žemyne iki tol žirgai inkams buvo nežinomas reiškinys, iš esmės pakeitęs mūšio taisykles.
Dar vienas skirtumas slypėjo pačioje karo sampratoje. Pasakojama, kad inkų karai dažnai turėdavo ceremoninių bruožų ir orientuodavosi ne į masinį priešo naikinimą, o į paėmimą į nelaisvę, tuo metu ispanų tikslas buvo greitai palaužti pasipriešinimą ir perimti kontrolę.
Kajamarka, išpirkos pažadas ir imperijos lūžis
1532 metų lapkritį Pizarro įsikišo į įvykius Kajamarkoje – tuo metu Atahualpos kariuomenė ką tik buvo laimėjusi pilietinį karą, bet pati imperija jau buvo nualinta.
1532 metų lapkričio 16 dieną Pizarro sugebėjo per kelias valandas paimti Atahualpą į nelaisvę. Užėmę valdovą, ispanai ėmė plėšti miestą, o imperijai tai tapo itin skausmingu smūgiu, nes valdovo figūra buvo valstybės ašis.
Siekdamas laisvės, Atahualpa pažadėjo išpirką: vieną kambarį pripildyti aukso, o dar du – sidabro iki ištiestos rankos aukščio. Kelis mėnesius jis liko nelaisvėje, kol inkai rinko turtus iš visos imperijos.
Vis dėlto, pasakojama, kad Pizarro neketino valdovo paleisti. Atahualpos egzekucija buvo įvykdyta 1533 metų liepos 26 dieną, o netrukus į valdžią pastatytas ispanams palankus valdovas.
Nors kai kurios inkų grupės, įskaitant vadinamąją Neoinkų valstybę Vilkabamboje, priešinosi iki 1572 metų, centralizuota imperija jau buvo palūžusi. Pilietinis karas, ligos, technologinis ispanų pranašumas ir Pizarro taktika tapo deriniu, nulėmusiu greitą inkų valstybės žlugimą.
Leave a Reply