Palikti ant medžių pavieniai vaisiai ar ant šakų kabančios „mumijos“ gali tapti pagrindiniu infekcijų židiniu kitam sezonui. Todėl iki pirmųjų šalnų sodininkams rekomenduojama atlikti paprastą, bet labai svarbų darbą – kruopščiai sutvarkyti sodą.
Kaip rašo portalas „noviydoctor.com“, rudenį nesurinkti supuvę vaisiai ir nenugrėbti lapai per žiemą tampa patogia slėptuve ligų sukėlėjams ir kenkėjams, o pavasarį, atšilus orams, problema tik paaštrėja.
Nukritę lapai, pūvantys vaisiai ir pernykščių augalų liekanos gali išsaugoti šašo, moniliozės ir kitų ligų užkratą. Be to, tokiose vietose lengviau peržiemoja ir įvairūs kenkėjai, kurie pavasarį puola jaunus pumpurus bei žiedus.
Tvarkingai išvalytas sodas reiškia mažesnį infekcinį foną, mažiau problemų sezono pradžioje ir, tikėtina, mažesnį poreikį imtis agresyvesnių priemonių pavasarį.
Ką surinkti ir išnešti iki šalnų
Pirmas žingsnis – nuo medžių nuskinti visus vaisius be išimties: ne tik gerus, bet ir pažeistus, supuvusius ar sudžiūvusius. Svarbu nepalikti ant šakų kabančių „mumifikuotų“ obuolių ar kriaušių – būtent jie dažnai išlaiko ligų užkratą.
Taip pat verta sugrėbti nukritusius lapus, ypač jei medžiai per sezoną sirgo. Palikti juos po lajomis reiškia sudaryti sąlygas patogenams ramiai peržiemoti ir atsinaujinti pavasarį.
Dar viena užduotis – pašalinti sudžiūvusius daugiamečių augalų stiebus, daržovių kultūrų likučius lysvėse ir aplink kamienus. Kuo mažiau augalinių atliekų liks žiemai, tuo mažesnė tikimybė, kad jos taps kenkėjų „bazėmis“.
Ką daryti su surinktomis atliekomis
Ne visos sodo atliekos tinka kompostui. Sveiką žaliąją masę galima kompostuoti ar naudoti mulčiui, tačiau ligotų augalų lapus ir pažeistus vaisius patariama išvežti už sodo ribų arba utilizuoti taip, kad infekcijos negrįžtų atgal.
Tekste pabrėžiama, kad dalį atliekų galima giliai užkasti atskirose sanitarinėse duobėse, pridedant kalkių ar mikrobiologinių preparatų. Taip sumažinama rizika, kad ligų sukėlėjai išliks ir vėliau vėl pasklis sklype.
Dirvos ir medžių apsauga rudenį
Po sutvarkymo rekomenduojama atlikti profilaktinį purškimą: minimas karbamido (šlapalo) arba geležies sulfato tirpalas prieš įsivyraujant pastovioms šalnoms. Tokia priemonė skirta sumažinti likusius infekcijų židinius ir kenkėjų lervas, pasislėpusias žievės plyšiuose.
Taip pat siūloma negiliai supurenti dirvą aplink kamienus – tai gali iškelti kenkėjų lervas į paviršių, kur jos, atėjus šalčiams, žūsta. Po to šaknų zoną galima mulčiuoti durpėmis ar pjuvenomis, kad šaknys būtų geriau apsaugotos nuo įšalo.
Rudeninių darbų pabaigoje patariama balinti kamienus ir stambiųjų šakų pagrindus. Tokia priemonė padeda apsaugoti žievę nuo saulės nudegimų ir šalčio sukeltų įtrūkimų žiemos pabaigoje, taip pat gali atbaidyti smulkius graužikus.
Leave a Reply