1984 metų vasario 7 dieną NASA astronautas Bruce’as McCandlessas II padarė tai, kas tuo metu atrodė beveik neįmanoma – pirmą kartą istorijoje išėjo į atvirą kosmosą be jokio saugos lyno.
Nuo „Challenger“ erdvėlaivio jis nutolo maždaug 98 metrus, o jį nuo begalinės tuštumos skyrė tik skafandras ir reaktyvinė kuprinė, leidusi manevruoti savarankiškai.
Iki šio bandymo visi astronautai, dirbę už erdvėlaivio ribų, buvo pririšti – lynas buvo gyvybės linija ir apsauga nuo nekontroliuojamo nutolimo. Tačiau didėjant misijų sudėtingumui, tokie apribojimai ėmė trukdyti.
NASA ieškojo sprendimo, kuris leistų astronautams pasiekti toliau esančius objektus – pavyzdžiui, taisyti palydovus ar dirbti prie būsimų kosminių stočių. Taip atsirado įrenginys, tapęs šios istorijos simboliu.
Manevravimo kuprinė, kuri leido „skristi“
McCandlessas naudojo vadinamąjį Manned Maneuvering Unit (MMU) – savarankišką manevravimo įrenginį, tvirtinamą ant nugaros. Jis leido judėti be lyno, valdant kryptį ir sukimąsi.
MMU veikė su mažais azoto dujų varikliais: jų sistema suteikė galimybę greitėti, stabdyti, apsisukti ir išlaikyti poziciją. Siekiant sumažinti gedimų riziką, buvo numatyti dubliuojami sprendimai.
Vis dėlto net ir su atsarginėmis sistemomis rizika išliko akivaizdi: gedimas ar per mažas kuro kiekis galėjo reikšti, kad astronautas paprasčiausiai nebegrįš. Todėl šis skrydis buvo ir technologijos demonstracija, ir drąsos išbandymas.
Kiek truko istorinės išėjimo į kosmosą operacijos
Pirmasis išėjimas į atvirą kosmosą be lyno vyko per STS-41-B misiją – tai buvo ketvirtasis „Challenger“ skrydis. Pats kosminis pasivaikščiojimas truko 5 valandas ir 55 minutes, nors McCandlessas visą laiką laisvai neskrido.
Misijoje dalyvavo ir astronautas Robertas L. Stewartas, kuris taip pat bandė MMU. Po dviejų dienų abu astronautai vėl išėjo į kosmosą – antroji operacija truko 6 valandas ir 17 minučių, tęsiant įrangos bandymus ir manevrų praktiką.
Kodėl MMU vėliau buvo atsisakyta, bet idėja liko
MMU nebuvo vien įspūdingas eksperimentas: vėliau jis panaudotas praktinėse palydovų susigrąžinimo užduotyse, įskaitant dviejų ryšio palydovų – „Westar VI“ ir „Palapa-B2“ – paėmimą.
Tačiau laikui bėgant tokio tipo laisvas manevravimas buvo laikomas per rizikingu kasdienėms užduotims, todėl prioritetas vėl atiteko saugesnėms, lynu paremtoms sistemoms. Po „Challenger“ katastrofos 1986 metais NASA požiūris į riziką tapo dar konservatyvesnis.
Vis dėlto pati koncepcija neišnyko: NASA kosminių pasivaikščiojimų įrangoje atsirado mažesnė sistema SAFER (Simplified Aid for EVA Rescue). Skirtingai nei MMU, ji skirta ne „laisvam skrydžiui“, o kaip avarinė priemonė sugrįžti, jei astronautas netyčia atitrūktų nuo lyno.
McCandlesso skrydis virto viena atpažįstamiausių NASA nuotraukų istorijų – ir priminimu, kad net vienas technologinis žingsnis gali pakeisti tai, kaip žmonės dirba kosmose.
Leave a Reply