CP v2

Tag: NASA

  • NASA atvirai apie „Boeing“ Starliner ateitį: po fiasko įgula gali grįžti tik 2028 metais

    NASA atvirai apie „Boeing“ Starliner ateitį: po fiasko įgula gali grįžti tik 2028 metais

    NASA toliau neatsisako „Boeing“ sukurto pilotuojamo erdvėlaivio „Starliner“, nors pirmoji bandomoji įgulos misija sukėlė rimtų klausimų dėl patikimumo. Agentūra teigia, kad programos tikslas išlieka tas pats – turėti dvi nepriklausomas JAV įgulos transporto sistemas skrydžiams į Tarptautinę kosminę stotį.

    „SpaceX“ kapsulė „Crew Dragon“ įgulas į TKS skraidina reguliariai, o „Starliner“ kelias buvo gerokai sudėtingesnis. Po 2024 metų įgulos bandomojo skrydžio NASA ir „Boeing“ vykdė išsamų incidentų vertinimą bei pradėjo techninių pakeitimų paketą, skirtą sumažinti pasikartojančių gedimų riziką.

    Kas nutiko per CFT misiją?

    Per įgulos bandomąją misiją CFT buvo fiksuojami helio nuotėkiai, o vienas iš aptariamų veiksnių siejamas su vožtuvų darbu ir medžiagų savybių pokyčiais kontaktuojant su oksidatoriumi. Helis tokiose sistemose naudojamas, pavyzdžiui, slėgio palaikymui, todėl net ir nedideli nuokrypiai vertinami labai atsargiai.

    NASA ir „Boeing“ viešai nurodė, kad korekcijos apėmė tiek komponentų parinkimą, tiek sandarinimo sprendimus, kai kuriais atvejais koreguojant detalių tolerancijas. Tikslas yra padidinti sistemos atsparumą ilgesniems skrydžio profiliams ir sumažinti jautrumą eksploatacinėms apkrovoms.

    „Supratome, kad turime rinktis sandariklius iš viršutinės tolerancijų ribos, o „Boeing“ jau įdiegė šiuos pakeitimus „Starliner-1“ aparate“, – sakė NASA atstovė Dana Weigel.

    Kada vėl skris žmonės?

    Nors techniniai patobulinimai jau įvardijami kaip įgyvendinti, greito sugrįžimo į pilotuojamus skrydžius NASA nežada. Agentūros vertinimu, kitas „Starliner“ skrydis su įgula realiausiai galėtų įvykti ne anksčiau kaip 2028 metais, nes iki tol numatomi papildomi bandymai, sertifikavimo darbai ir saugos analizė.

    NASA akcentuoja, kad pilotuojamuose skrydžiuose tolerancija neapibrėžtumui yra minimali, todėl sprendimai bus priimami tik po įrodymų, kad gedimų grandinė suvaldyta. Taip pat viešojoje erdvėje minima ir galimybė, kad programai gali reikėti pokyčių ne tik kapsulėje, bet ir jos paleidimo architektūroje, įskaitant nešėją.

    Kodėl NASA vis tiek laiko „Starliner“?

    Dviejų tiekėjų modelis NASA yra strategiškai svarbus: jis mažina priklausomybę nuo vieno sprendimo, suteikia daugiau lankstumo planuojant įgulos rotacijas ir riboja riziką, jei viena sistema laikinai negali skristi. Tai ypač aktualu, kai TKS eksploatavimo grafikai ir tarptautiniai įsipareigojimai reikalauja stabilaus skrydžių ritmo.

    Po CFT misijos astronautai Barry Wilmore ir Sunita Williams TKS praleido gerokai ilgiau, nei planuota, o kapsulė į Žemę buvo grąžinta be įgulos. NASA pabrėžė, kad tokie sprendimai priimami pirmiausia remiantis sauga, net jei tai reiškia ilgus programos grafiko pakeitimus ir papildomas patikras.

  • Baltijos jūros lygis kils iki amžiaus pabaigos: NASA simuliacija rodo, kas laukia pakrančių

    Baltijos jūros lygis visą XXI amžių, tikėtina, nuosekliai kils, o didžiausi pokyčiai labiausiai jausis žemose pakrantėse ir upių deltose. Tokias tendencijas išskiria tiek tarptautiniai klimato vertinimai, tiek regioniniai tyrimai, o NASA žemėlapiuose pateikiamos simuliacijos leidžia vizualiai įvertinti galimas pasekmes.

    Nors kasdienėje stebėsenoje jūros lygis gali smarkiai svyruoti dėl vėjų ir atmosferos slėgio, ilgalaikė kryptis išlieka aiški. Klimato kaita šį procesą spartina: šylantis vanduo plečiasi, o tirpstant sausumos ledynams į vandenynus patenka papildomas vandens kiekis.

    Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos vertinimu, pasaulinis jūros lygis iki 2100 metų gali pakilti maždaug nuo 0,28 iki 1,01 metro. Skirtumas tarp scenarijų daugiausia priklauso nuo to, kaip greitai ir kiek valstybėms pavyks mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

    Baltijos regione prognozės paprastai pateikiamos kaip „santykinis“ jūros lygio pokytis, nes svarbi ir sausumos vertikali kaita. Daliai pietrytinės Baltijos pakrančių, kur vietomis fiksuojamas ir grunto sėdimas, tai gali reikšti didesnę užliejimo riziką net ir esant panašiam vandens kilimo tempui.

    Didėjantis vidutinis jūros lygis pats savaime nebūtinai reiškia nuolatinį potvynį kasdien, tačiau jis pakelia „starto tašką“ audroms. Dėl to pavojingi štorminiai patvankai gali tapti dažnesni ir stipresni, o potvyniai, kurie anksčiau buvo reti, ilgainiui gali kartotis reguliariai.

    Ypač pažeidžiamos žemos teritorijos, įskaitant deltinius žemupius ir vietoves, kuriose didelė dalis ploto yra arti dabartinio jūros lygio ar net žemiau jo. Tokiose zonose rizika apima ne tik vandens prasiveržimą, bet ir užsitęsusį užmirkimą, druskingo vandens skverbimąsi bei papildomą apkrovą drenažo sistemoms.

    NASA viešai skelbiamuose žemėlapiuose galima pamatyti, kaip skirtingi jūros lygio kilimo scenarijai pakeistų pakrantės kontūrus. Tokie įrankiai padeda savivaldybėms ir infrastruktūros planuotojams įvertinti, kur reikėtų stiprinti krantines, koreguoti teritorijų planavimą ar peržiūrėti kritinės infrastruktūros vietą.

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažnai sukelia ne vien „ramus“ vandens lygio pakilimas, o jo sąveika su audromis, bangavimu ir pakrančių erozija. Dėl to net ir santykinai nedidelis vidutinio lygio padidėjimas gali smarkiai pakeisti rizikos žemėlapį, ypač tankiai apgyvendintose pakrantėse.

    Ilgalaikės prognozės išlieka priklausomos nuo pasaulinių emisijų trajektorijos, todėl šalia prisitaikymo priemonių vis dažniau akcentuojamas ir emisijų mažinimas. Kuo lėčiau šils klimatas, tuo daugiau laiko turės miestai ir valstybės pasirengti neišvengiamiems pokyčiams Baltijos pakrantėse.

  • NASA netyčia išmušė 5 kraterius Marse: mokslininkus pribloškė, ką išdavė gruntas

    NASA netyčia išmušė 5 kraterius Marse: mokslininkus pribloškė, ką išdavė gruntas

    Krateriai atsirado dėl „Perseverance“ misijos

    Mokslininkai nustatė, kad 5 nauji krateriai Marse atsirado ne nuo meteoritų, o nuo NASA „Mars 2020“ misijos įrangos, kuri buvo numesta įskriejant į planetos atmosferą. Skirtingai nei natūralūs smūgiai, šiuo atveju buvo žinomi tikslūs detalių parametrai, todėl atsivėrė reta galimybė patikrinti modelius realiomis sąlygomis.

    Į Marsą, kai aparatas buvo maždaug 1 300 kilometrų aukštyje, buvo atkabinti du volframiniai balastai, kurių kiekvienas svėrė apie 77 kilogramus. Kartu į paviršių vėliau nusileido ir kruizinės pakopos nuolaužos, kurių bendra masė siekė apie 540 kilogramų.

    Kur ir kaip smogė įranga

    Smūgiai įvyko maždaug 70 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Jezero kraterio, kur šiuo metu dirba marsaeigis „Perseverance“. Krateriai aptikti slėnių ir nuogulų zonoje netoli senovinės deltos, kuri laikoma viena perspektyviausių vietų ieškoti praeities tinkamumo gyvybei požymių.

    Nustatyta, kad nuolaužos į paviršių trenkėsi nedideliu, apie 10 laipsnių kampu, todėl susidarė nevienodi pažeidimai ir išmestos medžiagos pėdsakai. Du krateriai, pagal skaičiavimus, greičiausiai susidarė nuo volframinių balastų, o likę trys – nuo kruizinės pakopos fragmentų.

    Ką netikėto atskleidė Marso gruntas

    Tyrėjai, remdamiesi vaizdų analize ir smūgio fizikos modeliavimu, padarė išvadą, kad vietinis paviršiaus sluoksnis yra gerokai silpnesnis, nei prognozuoja standartinės kraterių formavimosi skalės. Kitaip tariant, taikant įprastas taisykles, šio tipo smūgiams būtų pervertinamas kraterių dydis.

    „Nustatėme, kad medžiaga yra gerokai silpnesnė, nei numato standartiniai kraterių mastelio dėsniai, todėl jie pervertina kraterių dydį tokio tipo smūgiuose“, – teigė tyrėjai.

    Apskaičiuotas grunto sanglaudos stipris siekė apie 7 kilopaskalius, tai prilyginama labai biriai, smėlingai medžiagai. Rezultatai dera su ankstesnėmis įžvalgomis iš „InSight“ misijos bandymo įsigręžti į Marsą, kai šilumos zondas susidūrė su netikėtai sudėtingomis, grumstuotomis savybėmis ir trinties stoka.

    Ši išvada svarbi ne tik geologijai, bet ir inžinerijai, nes padeda tiksliau vertinti rizikas būsimoms nusileidimo misijoms. Silpnesnis, mažo tankio paviršius ir seklus smūgio kampas reiškia, kad didelio tankio objektai gali elgtis kitaip, nei rodo supaprastinti modeliai, o paklaidos kai kuriais atvejais gali siekti net kelis kartus.

    Nuo kosminių nuolaužų iki mokslo eksperimento

    Krateriai identifikuoti naudojant NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“ zondo kameras, palyginus naujus vaizdus su senesniais kadrais, darytais iki 2020 metais vykusio nusileidimo. Nauji pažeidimai išsiskyrė ryškiu šviežumu ir atspindžio savybėmis, būdingomis neseniai sujudintoms nuoguloms.

    Mokslininkų vertinimu, tokie netyčiniai smūgiai yra ypač vertingi, nes natūralių meteoritų atveju dažniausiai nėra žinoma tiksli masė, tankis ar atskriejimo kampas. Kai technikos parametrai žinomi, nuolaužos tampa tarsi kontroliuojamu lauko eksperimentu, leidžiančiu patikslinti skaičiavimo metodus ir geriau suprasti Marso paviršiaus mechanines savybes.

    Ateityje panašūs tyrimai gali būti pritaikyti ir stebint natūralius objektus, jei pavyktų tiksliau atkurti jų charakteristikas pagal atmosferoje matomus ugnies kamuolius ir smūgio pėdsakus. Tačiau kol kas „Perseverance“ misijos palikti krateriai tapo reta proga patikrinti teoriją realiame Marse, o rezultatai rodo, kad Raudonosios planetos paviršius kai kuriose vietose gali būti gerokai trapesnis, nei manyta.

  • Astronomai aptiko 84 paslaptingus objektus: slepiasi galaktikose ir gali keisti supernovų istoriją

    Astronomai aptiko 84 paslaptingus objektus: slepiasi galaktikose ir gali keisti supernovų istoriją

    Astronomai, analizuodami NASA orbitinės observatorijos Chandra rentgeno teleskopo archyvinius duomenis, netoliese esančiose galaktikose aptiko 84 neįprastus šaltinius, kurių spinduliuotė iki šiol praslydo pro akis. Tyrėjų teigimu, tai gali būti gerokai didesnės, anksčiau nepastebėtos objektų populiacijos tik „matomiausi“ atstovai.

    Šie objektai pavadinti hiperminkštais rentgeno šaltiniais. Nors jie gali išspinduliuoti šimtus tūkstančių ar net milijonus kartų daugiau energijos nei Saulė, didžioji dalis jų spinduliuotės, tikėtina, tenka itin trumpabangiams ultravioletiniams spinduliams, kuriuos sugeria tarpžvaigždinės dujos ir dulkės.

    Kas juos daro beveik nematomus?

    Chandra teleskopas tokiu atveju užfiksuoja tik silpną, žemos energijos rentgeno spindulių „uodegą“, todėl šaltiniai atrodo blankūs ir lengvai supainiojami su triukšmu. Be to, teleskopo jautrumas pačiose žemiausiose energijose laikui bėgant mažėjo dėl detektorių taršos, tad panašių objektų gali būti gerokai daugiau.

    Komanda hiperminkštus šaltinius aptiko šešiose galaktikose, vienoje jų skaičius siekė nuo 7 iki 21. Tarp tirtų sistemų minimos Andromedos galaktika ir M101, o dalis šaltinių pasikartojo tose pačiose koordinatėse skirtingų laikotarpių stebėjimuose, kas rodo, kad tai nėra atsitiktinės detektoriaus paklaidos.

    Kokie tai objektai?

    Mokslininkai pabrėžia, kad hiperminkštumas greičiau apibūdina stebimą spinduliuotę, o ne vieną konkretų dangaus kūnų tipą. Tarp kandidatų minimos baltosios nykštukės, neseniai įvykę novų proveržiai, taip pat sistemos su neutroninėmis žvaigždėmis ar juodosiomis skylėmis, kurios aktyviai „maitinasi“ medžiaga iš kompaniono.

    Objektų padėtis galaktikose suteikia papildomų užuominų. Pavyzdžiui, M101 dalis šaltinių rikiuojasi palei spiralines vijas, kur gausu jaunų žvaigždžių formavimosi sričių, o elipsinėse galaktikose jų daugiau ten, kur dominuoja senesnės žvaigždžių populiacijos; tyrėjų vertinimu, su foniniais, nesusijusiais šaltiniais gali būti supainiota mažiau nei 3 proc. aptiktų taškų.

    Kodėl tai gali būti svarbu supernovoms?

    Viena svarbiausių hipotezių sieja dalį šių šaltinių su baltosiomis nykštukėmis, kurios ilgą laiką kaupia dujas iš kompanionės žvaigždės. Toks kaupimas gali priartinti baltąją nykštukę prie ribos, kai įvyksta Ia tipo supernova, ypač svarbi kosminių atstumų matavimams ir Visatos plėtimosi tyrimams.

    Astrofizikoje ilgą laiką aptariamas neatitikimas: Ia tipo supernovų stebima daug, tačiau potencialių „paruoštų“ jų pirmtakų aptinkama per mažai. Jei bent dalis hiperminkštų šaltinių yra būtent tokios, branduolinį degimą palaikančios ir medžiagą kaupiančios baltosios nykštukės, tai galėtų užpildyti dalį šios spragos.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ne visi šie 84 šaltiniai būtinai baigsis supernova, o populiacija, tikėtina, yra mišri. Vis dėlto net keli patikimai identifikuoti būsimų Ia tipo supernovų kandidatai suteiktų retą galimybę stebėti procesus, vykstančius dar iki sprogimo.

    Norint tiksliau nustatyti, kas slepiasi už hiperminkšto spindesio, reikės geriau įvertinti šaltinių temperatūras ir spektrus, ypač derinant beveik vienalaikius ultravioletinių ir rentgeno spindulių stebėjimus. Tyrimas paskelbtas žurnale Nature Astronomy.

  • NASA nuotraukoje – lokio veidas Marse: mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų slepiasi

    NASA nuotraukoje – lokio veidas Marse: mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų slepiasi

    NASA zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ kamera HiRISE 2022 metų gruodžio 12 dieną užfiksavo Marso pietinėse aukštumose esantį kalvelės fragmentą, kuris iš pirmo žvilgsnio primena lokio snukutį. Dvi tamsios duobės atrodo lyg akys, o šviesesnė V formos struktūra tarp jų – tarsi nosis.

    Nors vaizdas akimirksniu tapo interneto sensacija, planetologai pabrėžia, kad tai nėra nei gyvybės, nei dirbtinių statinių pėdsakas. Tokios formos Marse dažnai susidaro dėl įprastų geologinių procesų ir specifinio apšvietimo.

    „Tai kalva su V formos įgriuvos struktūra, dviem krateriais ir beveik apskritu lūžių raštu“, – aiškino Arizonos universiteto mokslininkas Alfredas McEwenas, vadovaujantis HiRISE komandai.

    Specialistų vertinimu, apskritas lūžių žiedas galėjo likti po to, kai purios nuogulos nusėdo ant seniai užpildyto smūginio kraterio. Tuo metu V formos darinys gali būti susijęs su senoviniu vulkaniniu arba purvo išsiveržimo kanalu, kurio ištekėjimo pėdsakai suformavo į vėduoklę panašų kontūrą.

    Žmogaus smegenys linkusios atpažinti veidus ir gyvūnų bruožus net ten, kur jų nėra – šis reiškinys vadinamas pareidolija. Tai ta pati psichologinė priežastis, dėl kurios automobilių žibintai kartais atrodo kaip akys, o uolų šešėliai primena figūras.

    Marso istorijoje tai ne pirmas kartas, kai žemos raiškos ar kontrastingo apšvietimo nuotraukos sukelia audringas interpretacijas. Dar 1976 metais „Viking 1“ misijos kadre užfiksuota Cydonia srities kalva dėl šešėlių atrodė kaip žmogaus veidas, tačiau vėlesnės, gerokai detalesnės nuotraukos parodė, kad tai įprastas reljefo darinys.

    Panašūs atvejai fiksuojami ir pastaraisiais metais, kai Europos kosmoso agentūros „Trace Gas Orbiter“ tyrėjai, analizuodami Marso paviršiaus nuosėdas, aptiko druskų sankaupas, kurios priminė šypsenėlę. Moksliniu požiūriu svarbiausia ten buvo ne forma, o pats chloridų druskų sluoksnis, siejamas su senovėje išgaravusiais sekliais vandens telkiniais.

    Tokie druskų telkiniai laikomi reikšmingais, nes sūrus vanduo gali išlikti skystas esant žemesnėms temperatūroms nei gėlas, o tai didina tikimybę, kad tam tikrais Marso istorijos laikotarpiais galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikančios skystos terpės. Dėl to panašios vietos išlieka potencialiais taikiniais misijoms, kurios ateityje ieškos cheminių ar mineraloginių biosignatūrų.

    HiRISE kamera, nuo 2006 metų fiksuojanti Marso paviršių, yra vienas svarbiausių įrankių, leidžiančių vertinti kraterių, nuošliaužų, kopų ir kitų procesų dinamiką. Kartais jos kadrai sužadina vaizduotę, tačiau mokslininkai primena: net ir įspūdingiausios „figūros“ dažniausiai tėra geologijos, erozijos ir šviesos žaismo rezultatas.

  • NASA ir „IBM“ DI modelis Mėnuliui: ką jis rado krateriuose ir kur gali slėptis ledas?

    NASA ir „IBM“ DI modelis Mėnuliui: ką jis rado krateriuose ir kur gali slėptis ledas?

    NASA ir „IBM Research“ 2026 metų rugsėjo 10 dieną pristatė atvirą dirbtinio intelekto modelį, skirtą Mėnulio paviršiaus analizei. „NASA-IBM Lunar Foundation Model“ kartu su kodu ir duomenų rinkiniais paskelbtas viešai, kad kitos komandos galėtų jį pritaikyti ir toliau tobulinti.

    Modelis kurtas kaip universalus pagrindas skirtingoms užduotims, o ne vienam konkrečiam atvejui. Po papildomo pritaikymo jis gali padėti automatiškai aptikti kraterius, atpažinti galimos vulkaninės veiklos pėdsakus ir įvertinti vietas, kuriose sąlygos palankios ledo išlikimui.

    Kaip buvo apmokytas modelis

    Mokymui daugiausia naudoti Lunar Reconnaissance Orbiter misijos duomenys, kuri jau daugelį metų detaliai kartografuoja Mėnulį. Sistemai pateikta apie 2 000 000 vaizdų fragmentų, įskaitant nuotraukas, kurių raiška siekia maždaug vieną metrą, taip pat multispektriniai duomenys ir geofizinių matavimų informacija.

    Į vieną analizės „sluoksnį“ sujungta daugiau kaip 30 duomenų sluoksnių iš devynių skirtingų instrumentų, kad tą pačią vietą būtų galima vertinti ne tik pagal vaizdą. Tokiu būdu kartu lyginami reljefo ypatumai, temperatūra, apšvietimo sąlygos ir kiti fiziniai rodikliai, kurie ypač svarbūs poliariniuose regionuose.

    Kodėl poliai svarbiausi

    Viena sudėtingiausių problemų mokant DI buvo apšvietimas: tas pats krateris gali atrodyti visiškai kitaip priklausomai nuo Saulės kritimo kampo. Dėl to kūrėjai koregavo mokymo metodiką ir griežčiau atskyrė duomenis, skirtus mokymui, nuo tų, kurie naudojami patikrai.

    Skelbiama, kad vertinant vietas, kuriose sąlygos palankios ledui išlikti, modelis darė apie 22 proc. mažiau klaidų nei anksčiau taikytas „SwinV2-B“ sprendimas. Kraterių aptikimo užduotyje rezultatas pagerėjo beveik 19 proc., o praktinis pritaikomumas testuotas lyginant pokyčius po smūgio netoli Einšteino kraterio.

    Ką tai reiškia „Artemis“ misijoms

    Pagrindinis taikymo laukas siejamas su Mėnulio pietų ašigalio apylinkėmis, kur planuojamos būsimos įgulos misijos pagal programą Artemis. Dalis ten esančių kraterių dugnų nuolat skendi šešėlyje, todėl itin žema temperatūra gali išlaikyti vandens ledą labai ilgą laiką.

    Tikslesnės prognozės, kur ledo tikimybė didžiausia, gali tiesiogiai padėti planuojant nusileidimus ir darbą paviršiuje. Detalesni šlaitų, riedulių ir kitų kliūčių žemėlapiai leidžia geriau įvertinti rizikas, parinkti saugesnius maršrutus, o neaiškias vietas nukreipti papildomiems stebėjimams.

    Ilgesnėje perspektyvoje tokie modeliai gali būti naudojami lyginant skirtingais metais darytus vaizdus, aptinkant reljefo pokyčius, tikslinant terminius ir geologinius žemėlapius. Vandens ledo paieška laikoma strategiškai svarbia, nes vietiniai ištekliai ateityje galėtų prisidėti prie geriamojo vandens, deguonies ir kuro komponentų gamybos Mėnulyje.

  • ESA vadovas ragina spręsti šiemet: ar Europa turi pati skraidinti astronautus be NASA pagalbos

    ESA vadovas ragina spręsti šiemet: ar Europa turi pati skraidinti astronautus be NASA pagalbos

    Europos kosmoso agentūros (ESA) vadovas Josefas Aschbacheris ragina Europos valstybes iki metų pabaigos apsispręsti, ar žengti link savarankiškos galimybės skraidinti astronautus į orbitą be JAV pagalbos. Jo teigimu, tai būtų svarbus žingsnis stiprinant Europos strateginę autonomiją sparčiai besikeičiančioje geopolitinėje ir technologinėje aplinkoje.

    Kalbėdamas prieš tarptautinį kosmoso susitikimą Paryžiuje, ESA vadovas pabrėžė, kad kalba eitų ne tik apie raketą, bet ir apie visą infrastruktūrą. Tai apimtų įgulos transporto aparatą, paleidimo ir operacines sistemas, skrydžių valdymą, mokslinę programą, nusileidimo ir įgulos paieškos bei gelbėjimo procedūras.

    „Norime sustiprinti savo autonomiją. Matomiausia dalis, kurią dabar svarstome, yra klausimas, ar turėtume sukurti europinę galimybę nugabenti astronautus į kosmosą savo priemonėmis“, – sakė Josefas Aschbacheris.

    Europa ilgą laiką prisideda prie JAV vadovaujamų misijų technika ir komponentais, tačiau žmonių skrydžiams į orbitą vis dar remiasi NASA. Vienas ryškiausių pavyzdžių – „Artemis“ Mėnulio programa, kuriai Europa tiekia svarbų modulį, užtikrinantį energiją, varą ir gyvybės palaikymui reikalingus resursus.

    Tokio priklausomumo pasekmė – ribotos galimybės daryti įtaką sprendimams net ir tuomet, kai Europa prisideda prie projektų inžinerine ar finansine prasme. ESA taip pat primena, kad didelių programų kryptys gali keistis vienašališkai, o tai reiškia riziką ilgalaikiams Europos įsipareigojimams ir planavimui.

    Aschbacheris nurodė, kad dėl mandato pradėti savarankiškų žmogaus skrydžių architektūros studijas būtų prašoma sprendimo tarpiniame ministrų susitikime Romoje gruodžio viduryje. Tai nebūtų signalas atsiriboti nuo JAV – ESA ir toliau nori dirbti kartu su NASA, tačiau siektų tvirtesnės derybinės pozicijos ir daugiau pasirinkimų.

    „Mes visada dirbsime su JAV kosmose. Tačiau tai, ką dabar tikrai norime pasiekti, yra stipresnė Europa“, – sakė ESA vadovas.

    Technologiniu požiūriu Europa nėra starto pozicijoje nuo nulio. Europos raketų programa vysto Ariane 6, o pramonės atstovai viešai akcentuoja, kad teoriškai ji galėtų būti pritaikyta įgulos skrydžiams, nors tai reikštų griežtesnius saugos reikalavimus, papildomą sertifikavimą ir nemažas investicijas.

    Tuo pačiu Europoje ryškėja komercinių startuolių proveržis: didesnė konkurencija ir bandymai vykdyti orbitinius paleidimus iš žemyninės Europos rodo, kad pramoninė bazė plečiasi. Vis dėlto žmogaus skrydžiai išlieka viena sudėtingiausių sričių, kurioje dominuoja kelios valstybės ir keli privatūs operatoriai.

    ESA vadovas taip pat atkreipė dėmesį, kad Europa turi tvirtas pozicijas navigacijoje ir Žemės stebėjime, tačiau atsilieka palydovinių ryšių srityje, kur rinkoje dominuoja „SpaceX“ masto sprendimai. Ši atotrūkio dinamika, pasak jo, didina spaudimą Europai stiprinti savus pajėgumus, jei ji nori išlikti konkurencinga ir mažiau pažeidžiama.

    Finansavimo klausimas, ESA vadovo teigimu, trumpuoju laikotarpiu nebūtinai reikalautų papildomų lėšų: agentūra galėtų pradėti studijas perskirstydama dalį turimo biudžeto. ESA valstybės narės jau yra patvirtinusios rekordinį 22,1 milijardo eurų trejų metų biudžetą, kuris yra didesnis nei ankstesnis 17 milijardų eurų planas.

    Jei politinis sprendimas būtų palankus, realus kelias iki europinės astronautų skraidinimo sistemos galėtų užtrukti ne vienerius metus, nes reikėtų sukurti sertifikuotą įgulos kapsulę ar kitą transporto sprendimą, parengti saugos standartus ir užtikrinti nuolatinį skrydžių dažnį. Tačiau pati diskusija, ESA teigimu, signalizuoja siekį pereiti nuo priklausomybės prie partnerystės, kurioje Europa turi daugiau savarankiškų instrumentų.

  • NASA aptiko keistas skylutes Marse: mokslininkai pripažįsta – kol kas neturi atsakymo

    NASA aptiko keistas skylutes Marse: mokslininkai pripažįsta – kol kas neturi atsakymo

    NASA marsaeigis „Curiosity“ Gėlo kraterio regione aptiko neįprastą reiškinį – mažas, negilias skylutes uolienoje ir grunte, kurių kilmė kol kas nėra aiški. Aparatas jau daugiau nei dešimtmetį tyrinėja Marso paviršių, tačiau tokio tipo įdubos, pasak misijos komandos, išsiskiria forma ir kontekstu.

    NASA duomenimis, skylutės pastebėtos „Curiosity“ kylant per Valle Grande – platų slėnį, kertantį sulfatais turtingus Šarpo kalno sluoksnius. Vienos iš nufotografuotų įdubų skersmuo siekia apie 1 centimetrą, o jų paviršius atrodo neįprastai platus ir lėkštas.

    Kas įprastai suformuoja įdubas?

    Marse duobučių ir skylėtų paviršių pasitaiko dažnai, ypač teritorijose, kurias veikė meteoritų smūgiai ir ilga erozijos istorija. Geologijoje įprastas paaiškinimas mažoms ertmėms – kai minkštesnė uoliena eroduojasi, o kietesni į ją įaugę akmenukai ar mineralų gumbeliai iš pradžių laikosi, vėliau iškrenta ir palieka tuštumas.

    Šį kartą, kaip pabrėžia „Curiosity“ komanda, šalia įdubų nėra akivaizdžių akmenukų ar gumbelių, kurie galėjo būti jų pirmtakai. Dėl to tyrėjai neatmeta, kad skylutes galėjo suformuoti kitoks ir dar menkai suprastas procesas, susijęs su uolienos sudėtimi ar irimu.

    Kaip tai tiriama iš arti?

    Norėdami tiksliau įvertinti formą ir gylį, mokslininkai pasitelkė marsaeigio MAHLI artimo plano kamerą, o platesniam kontekstui – „Mastcam“ vaizdus. Stereoskopinės nuotraukos leidžia sudaryti trimatį paviršiaus modelį, iš kurio galima tiksliau išmatuoti įdubų geometriją ir ieškoti užuominų apie jų susidarymą.

    „Curiosity“ šiuo metu važiuoja palyginti nauju maršrutu, todėl kiekvienas netikėtas radinys tampa svarbus. Anksčiau marsaeigis tyrinėjo vadinamąsias „boxwork“ formacijas – mineralizuotų keterų tinklą, kuris, manoma, susiformavo senovėje tekėjus požeminiam vandeniui.

    Kodėl svarbūs Šarpo kalno sluoksniai?

    Kylant aukščiau Šarpo kalnu, „Curiosity“ pasiekia sluoksnius, kuriuose gausu sulfatų mineralų. Tokie dariniai Žemėje dažnai siejami su vandens garavimu ir chemijos pokyčiais, todėl jie gali išsaugoti užrašą apie laikotarpius, kai Marso aplinka kito iš drėgnesnės į vis sausesnę.

    NASA skelbia, kad marsaeigis neseniai pasiekė svarbų etapą – pakilo 1 000 metrų aukščio skirtumą nuo ankstesnių pozicijų kraterio dugno atžvilgiu. Tai reikšminga, nes kylant keičiasi uolienų tekstūra, atsparumas erozijai ir cheminė sudėtis, o šie pokyčiai padeda atkurti planetos geologinę istoriją.

    „Kol kas matome neįprastas, plačias ir negilias įdubas, kurioms neatsiranda paprasto paaiškinimo“, – teigiama NASA „Curiosity“ misijos komentaruose. Mokslininkai tikisi, kad papildomi vaizdai ir cheminės sudėties matavimai leis susiaurinti hipotezes, tačiau aiškus atsakymas gali pareikalauti laiko.

  • Neįprasta žiema Pietų pusrutulyje: sniegas užklojo Atakamos dykumą, fiksuoja NASA

    Šiaurės Čilėje esanti Atakamos dykuma, laikoma viena sausiausių vietų Žemėje, rugpjūtį netikėtai pasidengė sniegu. NASA palydoviniai vaizdai parodė, kad sniego danga iš Andų nuslinko į dykumos teritorijas ir kai kur pasiekė net arčiau Ramiojo vandenyno pakrantės.

    Tokie reiškiniai Atakamoje yra itin reti, nes regioną paprastai saugo stabilus, labai sausas klimatas ir šaltas Humboldto srovės poveikis pakrantėje. Vis dėlto meteorologai pabrėžia, kad pavieniai sniego epizodai yra fiksuoti ir anksčiau, tačiau 2026 metų rugpjūčio atvejis išsiskyrė mastu.

    Pagrindine priežastimi įvardijama reta atmosferos situacija, susijusi su vadinamuoju atskirtuoju ciklonu, kai žemo slėgio sritis atsiskiria nuo reaktyvinės srovės. Tokios sistemos gali atnešti drėgmę į vietoves, kuriose įprastai kritulių beveik nebūna, ypač jei drėgnas oras nuo pakrantės įstumiamas į žemyno gilumą.

    Čilės meteorologai yra atkreipę dėmesį, kad panašūs cirkuliacijos tipai anksčiau jau buvo siejami su neįprastais krituliais šiaurės Čilėje. Šįkart drėgmė ir šaltesnė oro masė sutapo taip, kad krituliai krito sniego pavidalu ir išplito didesniame plote.

    Neįprasti krituliai paveikė ir astronominių observatorijų darbą, nes ši Čilės dalis pasaulyje vertinama dėl itin stabilios, sausos atmosferos. Dėl sniego ir vėjo kai kurios aukštikalnėse esančios aikštelės laikinai ribojo operacijas, nes įranga ir logistika tokiomis sąlygomis tampa rizikinga.

    Vietomis krituliai krito ne tik kaip sniegas aukštumose, bet ir kaip intensyvus lietus ar šlapdriba žemesnėse teritorijose. Čilės civilinės saugos tarnybos pranešimuose tokie epizodai paprastai siejami su staigių poplūdžių ir nuošliaužų rizika, kai vanduo greitai nuteka sausais slėniais.

    Pietų pusrutulyje 2026 metų žiemos sezonas išsiskyrė ryškesniais temperatūrų kontrastais: kai dalis Europos kentė karščius, Pietų Amerikoje kai kur vyravo neįprastai šaltos oro masės. Klimatologai pabrėžia, kad atskiri ekstremalūs reiškiniai patys savaime nėra tiesioginis klimato kaitos įrodymas, tačiau ilgalaikės tendencijos rodo didėjantį orų nepastovumą.

    Atakamos sniegas ypač patraukė dėmesį todėl, kad šis regionas dažnai naudojamas kaip vienas ryškiausių sausros etalonų pasaulyje. Kai tokiose vietose staiga pasirodo sniego danga, tai tampa aiškiu signalu, kaip stipriai vienas atmosferos modelis gali per trumpą laiką pakeisti įprastą kraštovaizdį.

    NASA palydoviniai stebėjimai leidžia tiksliai sekti, kaip greitai kinta sniego riba ir kaip toli drėgmė prasiskverbia nuo Andų iki dykumos žemumų. Tokie duomenys vėliau naudojami tiek orų analizėms, tiek vertinant, kaip ekstremalūs krituliai gali paveikti vandens apytaką, infrastruktūrą ir vietos ekosistemas.

  • JAV kuria Kosmoso akademiją: ruošiami Space Force žmonės misijoms už Žemės ribų

    JAV kuria Kosmoso akademiją: ruošiami Space Force žmonės misijoms už Žemės ribų

    Jungtinės Valstijos paskelbė planus įkurti U.S. Space Academy – naują karo ir civilinę akademiją, skirtą rengti specialistus veiklai kosmose. Skelbiama, kad ji būtų modeliuojama pagal tokias JAV institucijas kaip West Point ar JAV karinio jūrų laivyno akademija ir orientuota į Kosmoso pajėgų, NASA bei pramonės poreikius.

    Apie iniciatyvą pranešta NASA Johnson Space Center Hjustone. Tą pačią dieną Donaldas Trumpas pasirašė vykdomąjį įsaką, kuriuo sudaroma komisija akademijos projektui parengti, o jos užduotis – per 120 dienų pateikti rekomendacijas dėl studijų turinio, struktūros, absolventų įsipareigojimų ir vietos.

    „Tai vadinsis U.S. Space Academy. Tai didelis dalykas – kaip West Point ar Karinių oro pajėgų akademija, tik kosmosui“, – sakė Donaldas Trumpas.

    Numatoma, kad akademijoje būtų derinamas inžinerinis ir technologinis išsilavinimas su lyderystės rengimu, disciplina ir valstybės tarnybos principais. Oficialiai akcentuojama, kad reikės profesionalų, gebančių dirbti su palydovinėmis sistemomis, ryšiais, stebėsena, orbitine logistika ir kitomis kritinėmis kosmoso infrastruktūromis.

    Projektas turi ir aiškų nacionalinio saugumo matmenį. JAV Kosmoso pajėgos, įkurtos 2019 metais kaip šeštoji JAV ginkluotųjų pajėgų rūšis, yra atsakingos už JAV kosminių pajėgumų apsaugą, įskaitant palydovus ir su jais susijusias valdymo sistemas, o politiniu lygmeniu vis dažniau pabrėžiama konkurencija kosmose.

    Pranešime taip pat teigiama, kad Kosmoso pajėgos šiuo metu turi apie 10 000 karių, o siekis – pajėgumus plėsti. Akademija būtų vienas būdų užtikrinti nuoseklų kadrų rengimą, kai kosminės technologijos tampa ne tik ekonomikos, bet ir gynybos, ryšių bei žvalgybos pagrindu.

    Komisijai, kuri rengs akademijos gaires, vadovauti paskirtas NASA administratorius Jaredas Isaacmanas, joje taip pat dalyvauja gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas ir JAV karinių oro pajėgų sekretorius. Galutiniai sprendimai dėl finansavimo ir institucijos statuso priklausys nuo Kongreso, o akademijos vieta dar nėra įvardyta.

    Pastaraisiais metais JAV viešai akcentuoja, kad kosmosas tampa vis labiau užimtas ir ginčijamas: didėja palydovų skaičius, vystomos mėnulio programos, o kritinė infrastruktūra orbitose tampa patraukliu taikiniu trikdymui. Todėl, šalia raketų ir technologijų, prioritetu laikoma ir žmonių rengimo sistema, kuri užtikrintų ilgalaikį pranašumą.