Tag: NASA

  • „Voyager 1“ pasiekė vienos šviesos paros ribą: radijo signalas Žemę pasiekia per 24 val.

    „Voyager 1“ pasiekė vienos šviesos paros ribą: radijo signalas Žemę pasiekia per 24 val.

    NASA zondas „Voyager 1“ pasiekė dar vieną išskirtinį rekordą: jis nutolo nuo Žemės per vieną šviesos parą. Tai reiškia, kad jo radijo signalams dabar prireikia visų 24 valandų, kad pasiektų Žemę.

    Šią ribą aparatas peržengė 2026 metų lapkričio 18 dieną, praėjus beveik 50 metų po paleidimo. Atstumas prilyginamas maždaug 25,9 mlrd. kilometrų.

    Nors Žemė skrieja aplink Saulę, todėl atstumas iki zondo per metus šiek tiek kinta, „Voyager 1“ tolsta taip sparčiai, kad „vienos šviesos paros“ riba, kaip pabrėžiama, yra jau nuolatinė – net ir tada, kai Žemės judėjimas laikinai būtų palankesnis artėjimui.

    Kaip „ScienceAlert“ cituoja NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos planetologę Lindą Spilker, dirbusią su misija nuo 1977 metų, tuomet niekas nesitikėjo, kad „Voyager 1“ kada nors pasieks tokį atstumą.

    Kelias iki tolimiausio žmonių objekto

    „Voyager“ misija startavo 1977 metais, pasinaudojus reta išorinių planetų išsidėstymo konfigūracija, leidusia zondus „sviesti“ nuo vienos planetos prie kitos jų gravitacijos pagalba. „Voyager 2“ pakilo 1977 metų rugpjūčio 20 dieną, o „Voyager 1“ – 1977 metų rugsėjo 5 dieną.

    Greitesniu maršrutu skridęs „Voyager 1“ Jupiterį pasiekė 1979 metais, Saturną – 1980-aisiais. Jo stebėjimai pateikė tuo metu naujų detalių apie šias planetas ir jų palydovus, o vėliau Saturno gravitacijos manevras nukreipė zondą iš planetų orbitų plokštumos – tolyn, į Saulės sistemos pakraščius.

    Vienas ankstesnių istorinių lūžių įvyko 1998 metų vasario 17 dieną: būdamas 10,4 mlrd. kilometrų nuo Saulės, „Voyager 1“ aplenkė „Pioneer 10“ ir tapo tolimiausiu žmogaus sukurtu objektu.

    Už heliopauzės – jau tarpžvaigždinė erdvė

    Vėlesniais metais „Voyager 1“ fiksavo pokyčius ties Saulės vėjo dominavimo riba. 2004 metais jis kirto vadinamąjį terminacijos smūgį – zoną, kur Saulės vėjas staigiai sulėtėja, susidūręs su išorine aplinkos priešprieša.

    2012 metų rugpjūčio 25 dieną, būdamas maždaug 18,2 mlrd. kilometrų nuo Saulės, zondas kirto heliopauzę – ribą, už kurios Saulės vėjo įtaka tampa mažesnė nei tarpžvaigždinės aplinkos slėgis. Tuo metu mokslininkams dar prireikė papildomo laiko, kol pavyko patikimai patvirtinti, kad aparatas iš tiesų pateko į tarpžvaigždinę erdvę.

    Tekste cituojamas Ajovos universiteto fizikas Billas Kurthas atkreipia dėmesį, kad „Voyager“ duomenys iki šiol kelia klausimų – pavyzdžiui, kodėl magnetinis laukas už heliopauzės išlieka daugmaž suderintas su lauku Saulės sistemos viduje, nors tikėtasi ryškesnio krypties pokyčio.

    Kiek dar veiks „Voyager 1“?

    Nors dauguma prietaisų jau išjungti, „Voyager 1“ vis dar siunčia duomenis. Tačiau jo energijos šaltinis – radioizotopinis generatorius – kasmet praranda apie 4 vatus galios, todėl inžinieriai pamažu išjunginėja sistemas, kad misija tęstųsi kuo ilgiau.

    NASA prognozuoja, kad energijos gali pakakti taip, kad bent vienas mokslinis instrumentas veiktų iki 2030-ųjų. Net ir pasiekus vienos šviesos paros ribą, zondas toliau tolsta, o mokslininkams tenka derintis prie realybės, kur vien duomenų kelionė iki Žemės užtrunka visą parą.

  • „Voyager 1“ pasiekė naują ribą: 2026 metų lapkričio 18-ąją bus už 1 šviesos dienos nuo Žemės

    „Voyager 1“ pasiekė naują ribą: 2026 metų lapkričio 18-ąją bus už 1 šviesos dienos nuo Žemės

    NASA zondas „Voyager 1“, nuo 1977 metų skriejantis į kosmoso gilumas maždaug 61 100 kilometrų per valandą greičiu, netrukus pasieks dar vieną simbolinį rekordą – atstumą, vadinamą 1 šviesos diena.

    Kaip skelbia NASA, tai įvyks 2026 metų lapkričio 18 dieną 10.16 UTC, kai „Voyager 1“ nuo Žemės skirs 25,9 mlrd. kilometrų. Tai yra toks atstumas, kurį šviesa įveikia per vieną parą.

    Nors skaičius skamba labiau poetiškai nei praktiškai, jis gerai parodo, kokio masto atstumus per beveik penkis dešimtmečius įveikė nedidelis, automobilio dydžio aparatas. „Voyager 1“ buvo pirmasis žmonių sukurtas objektas, patekęs į tarpžvaigždinę erdvę.

    Šis pasiekimas turi ir labai konkretų poveikį misijos kasdienybei: didėjant atstumui ilgėja ryšio delsa, todėl komandos ir atsako apsikeitimas užtrunka vis ilgiau.

    Ryšys su zondu užtrunka dienas

    1 šviesos dienos riba reiškia, kad signalui kelionė pirmyn ar atgal truks po parą. Vadinasi, norint išsiųsti komandą ir sulaukti atsakymo, realiai prireiks maždaug dviejų dienų.

    „Jei aš išsiunčiu komandą ir pasakau „labas rytas, Voyager 1“ pirmadienį 8 valandą ryto, atsakymą gausiu trečiadienį maždaug 8 valandą ryto“, – CNN yra sakiusi projekto vadovė JPL Suzy Dodd.

    Minint šį etapą NASA kviečia visuomenę po saulėlydžio 2026 metų lapkričio 17 dieną pasiųsti šviesos signalą į dangų – telefonu ar žibintuvėliu perduodant „V G R“ Morzės abėcėle.

    Misija sensta, bet vis dar veikia

    „Voyager 1“ pradinis tikslas buvo praskristi pro Jupiterį ir Saturną. Šiuos uždavinius aparatas įvykdė atitinkamai 1979 ir 1980 metais, tačiau misija tuo nesibaigė – zondas tęsė kelionę vis tolyn nuo Saulės sistemos.

    Tiek „Voyager 1“, tiek jo „dvynys“ „Voyager 2“ iki šiol yra vieninteliai aparatai, kurie veikia už heliosferos ribų – už Saulės kuriamo dalelių ir magnetinių laukų „burbulo“.

    Tačiau plutoniu maitinamas zondas pamažu netenka energijos. Pastaruoju metu NASA, siekdama pratęsti misiją, išjunginėja instrumentus vieną po kito.

    Šiuo metu „Voyager 1“ dar veikia du prietaisai: magnetometras ir plazmos bangų posistemė, fiksuojanti silpnus elektromagnetinius tarpžvaigždinės erdvės signalus.

    „Auksinis įrašas“ liks keliauti toliau

    NASA tikisi, kad „Voyager 1“ su Žeme galės bendrauti iki 2030-ųjų pradžios, kol energijos atsargos galiausiai nukris žemiau minimalios ribos, reikalingos bet kokiai sistemai palaikyti.

    Net ir nustojus siųsti duomenis, misija nesibaigs simboline prasme: abu „Voyager“ aparatai gabena vadinamąjį „Auksinį įrašą“ – paauksuoto vario diską su informacija apie Žemės gyvybę ir kultūrą.

    Jame įrašyti pasisveikinimai daugiau nei 50 kalbų, gamtos garsai, muzika – nuo Ludwigo van Beethoveno iki Chucko Berry – ir pulsarų žemėlapis, turintis padėti nurodyti Žemės vietą, jei diskas kada nors būtų rastas.

  • „Curiosity“ Marse sutraiškė uolieną ir aptiko itin grynos sieros kristalų lauką

    „Curiosity“ Marse sutraiškė uolieną ir aptiko itin grynos sieros kristalų lauką

    NASA marsaeigis „Curiosity“ netikėtai „atvėrė“ iš pažiūros visai paprastą uolieną Marse ir jos viduje aptiko blyškiai geltonus itin grynos sieros kristalus.

    Kaip rašo „ScienceAlert“, radinys užfiksuotas 2024 metais Geilo krateryje, Gediz Vallis kanale, kai maždaug 899 kilogramų masės marsaeigis pervažiavo uolieną ir ši nuo spaudimo tiesiog subyrėjo.

    Marse sulfatai (druskos, kuriose yra sieros ir deguonies) nėra retenybė, tačiau elementinė, gryna siera iki tol nebuvo aptikta. Būtent ši detalė mokslininkams tapo rimta mįsle.

    Dar labiau stebina tai, kad aplinkinė vietovė buvo nusėta panašiais akmenimis – tai leido manyti, jog kalbama ne apie pavienį „laimingą“ radinį, o apie platesnį telkinį.

    Kas tiksliai rasta Gediz Vallis kanale

    Viena iš naujų analizių, publikuota 2026 metų birželį žurnale „Science“, patvirtino, kad elementinė siera yra ne tik labai gryna, bet ir išsibarsčiusi maždaug 2 100 kvadratinių metrų plote.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į uolienų trapumą. Tai, kad akmuo lengvai „sprūgo“ nuo marsaeigio svorio, rodo, jog medžiaga galėjo būti gana trapi, todėl tikėtina, kad tokie akmenys susiformavo vietoje, o ne buvo atgabenti iš toli.

    Remiantis geologiniu kontekstu, šis sieros telkinys galėjo susidaryti maždaug prieš 3,1–2,8 mlrd. metų – laikotarpiu, kai Marso aplinka buvo kitokia nei dabar.

    Dvi hipotezės: dujos iš gelmių arba reakcijos vandenyje

    Pirmoji hipotezė sieja sierą su senoviniu vulkanizmu. Siūloma, kad sieros turinčios dujos, išsiskyrusios dėl vulkaninės veiklos, vėsdamos galėjo būti įkalintos po paviršiumi, galbūt ledo struktūrose, vadinamose klatratais.

    Vėliau erozija, formavusi Gediz Vallis reljefą, galėjo sumažinti slėgį ir leisti dujoms ištrūkti, o cheminės reakcijos – suformuoti elementinės sieros sankaupas net ir be aukštos temperatūros sąlygų konkrečioje vietoje.

    Antroji hipotezė aptarta atskirame darbe, 2026 metų liepą publikuotame „Geophysical Research Letters“. Jo autoriai laboratorijoje parodė, kad kambario temperatūroje rūgščiame vandenyje ištirpusio sulfido reakcija su chloratu gali suformuoti mažus geltonus elementinės sieros kristalus.

    Nors eksperimente gauti kristalai buvo mikroskopiniai, mokslininkai svarsto, kad panašios reakcijos, vykusios labai ilgą laiką, teoriškai galėjo sukurti ir didesnius telkinius. Taip pat pažymėta, kad reakcijai reikalingas vandenilio sulfidas galėjo kilti iš panašių požeminių dujų rezervuarų, apie kuriuos kalbama ir pirmojoje hipotezėje.

    Kodėl gryna siera Marse taip domina mokslininkus

    Siera yra vienas svarbių elementų, reikalingų gyvybei Žemėje: daug organizmų ją naudoja, pavyzdžiui, baltymų statybai reikalingoms aminorūgštims.

    Vis dėlto pats radinys nėra įrodymas, kad Marse buvo ar yra gyvybė. Tyrėjai pabrėžia, kad elementinė siera, bent jau pagal šiuos darbus, gali susidaryti ir be gyvų organizmų.

    Tačiau tokie atradimai plečia supratimą apie senovines Marso sąlygas ir cheminius procesus, kurie galėjo vykti prieš milijardus metų. Kuo tiksliau pavyksta atkurti tą „užšaldytą“ planetos istorijos vaizdą, tuo aiškiau matyti, kokiais keliais skirtingomis kryptimis nuėjo Žemė ir Marsas.

  • Skaitmeninis „Webb“ teleskopo dvynys archyvuose padėjo išryškinti ilgai nepastebėtą egzoplanetą

    Astronomai sukūrė Jameso Webbo kosminio teleskopo skaitmeninį „dvynį“ ir, pritaikę jį senesniems duomenims, aptiko planetą, kuri iki šiol buvo pasislėpusi ryškiame žvaigždės spindesyje.

    Vietoj to, kad būtų bandę sukurti dar galingesnį teleskopą, mokslininkai virtualiai atkūrė Webbo artimosios infraraudonosios srities kamerą (NIRCam) ir taip tiksliai sumodeliavo žvaigždės švytėjimą, kad jį pavyko „nuimti“ apdorojant vaizdus kompiuteriu.

    Tiesiogiai nufotografuoti egzoplanetas itin sunku: jos gali būti milijoną kartų blankesnės už savo žvaigždes, o net menkiausi teleskopo pokyčiai (net nanometrų mastu) keičia šviesos raštą ir apsunkina atskyrimą.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature“: komanda parodė, kad instrumentų fizikos modeliavimas, derinamas su optimizavimo metodais, gali smarkiai padidinti jautrumą ieškant labai silpnų objektų šalia ryškių žvaigždžių.

    Kaip veikia metodas FLIP

    Tyrėjų metodas pavadintas FLIP (angl. „Physics-based Learning for Imaging Planets“). Jo esmė – sukurti teleskopo „skaitmeninį dvynį“: virtualų modelį, kuris imituoja, kaip žvaigždės šviesa keliauja per teleskopo veidrodžius ir pasiekia detektorius.

    Tuomet kompiuteris ieško tokio mikroskopinių paklaidų ir svyravimų rinkinio, kuris geriausiai atkartotų realaus teleskopo užfiksuotą žvaigždės švytėjimą. Kai modelis sutampa, tampa aišku, kaip tiksliai turėtų atrodyti „akinanti“ žvaigždės šviesa – ir ją galima gerokai švariau pašalinti.

    Vis dėlto mokslininkai pripažįsta riziką: pernelyg lankstus modelis teoriškai galėtų „nurašyti“ tikrą planetą kaip šviesos atspindį ar triukšmą. Dėl to komanda į duomenis įterpė dirbtinius (imitacinius) planetų signalus ir patikrino, ar FLIP geba juos patikimai atkurti.

    Planeta, kuri „iškilo“ iš archyvų

    Norėdami išbandyti metodą realiomis sąlygomis, tyrėjai iš naujo peranalizavo Webbo stebėjimus dviejų žvaigždžių sistemų, kuriose jau buvo žinomos planetos: HIP 65426 ir 51 Eridani.

    Pasak komandos, FLIP jautrumas silpnoms planetoms buvo nuo 2 iki 15 kartų didesnis nei taikant standartinius duomenų apdorojimo metodus.

    Ryškiausias pavyzdys – 51 Eridani b, jauna į Jupiterį panaši planeta, pirmą kartą aptikta dar 2015 metais stebėjimais nuo Žemės. Webbas šią sistemą buvo fiksavęs 4,3 mikrono bangos ilgiu – ruože, kuris naudojamas ieškant anglies dioksido pėdsakų planetų atmosferose.

    Tačiau apdorojus duomenis įprastai, planeta tiesiog „nesimatė“. Kai tie patys duomenys buvo perleisti per FLIP, 51 Eridani b pasirodė ten, kur ir turėjo būti – tai pirmas kartas, kai ši planeta užfiksuota būtent tokiame bangos ilgyje.

    Ką tai gali pakeisti toliau

    Nors pats objektas nėra naujai atrasta planeta, būtent toks atvejis laikomas idealiu bandymu: astronomai iš anksto žinojo, ko ieško, ir galėjo aiškiai įvertinti, ar naujasis metodas veikia ten, kur ankstesni nepavyko.

    Svarbiausia praktinė nauda – galimybė iš naujo „peršukuoti“ jau surinktus Webbo archyvinius duomenis ir rasti planetas, kurios galėjo būti užfiksuotos, bet liko nepastebėtos dėl žvaigždžių akinimo.

    Be to, metodas nėra pririštas vien prie Webbo konstrukcijos: tyrėjai planuoja jį adaptuoti ir NASA Nancy Grace Roman kosminiam teleskopui, taip pat antžeminėms observatorijoms.

    Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali būti svarbu ir būsimoms misijoms, kurios sieks tiesiogiai fotografuoti į Žemę panašias planetas prie Saulės tipo žvaigždžių – tokius objektus matyti dar sunkiau, nes jie gali būti milijardus kartų blankesni už savo žvaigždes.

  • Mokslininkai aptiko įrodymų apie pirmykštį vandenį Kuiperio juostoje, už Neptūno orbitos

    Mokslininkai aptiko įrodymų apie pirmykštį vandenį Kuiperio juostoje, už Neptūno orbitos

    Už Neptūno orbitos, Kuiperio juostoje, gali slypėti senovinis vandens „rezervuaras“, kurio cheminis parašas skiriasi nuo Žemės vandens. Tokią išvadą mokslininkai daro iš vos keliolikos dulkių grūdelių, kurie galiausiai pasiekė mūsų planetą.

    Tyrėjai, vadovaujami NASA Džonsono kosmoso centro planetų mokslininkės Lindsay Keller, aprašė 12 itin smulkių – 10–30 mikrometrų – tarpplanetinių dulkių dalelių, surinktų Žemės stratosferoje. Jų sudėtyje rasta pėdsakų, rodančių, kad kadaise su šiomis medžiagomis reagavo skystas vanduo.

    Kuiperio juosta – ledinių kūnų sritis už Neptūno, maždaug 30 astronominių vienetų atstumu nuo Saulės (tai yra apie 30 kartų didesnis atstumas nei tarp Žemės ir Saulės). Dėl šalčio ir milžiniškų atstumų tiesiogiai paimti mėginių iš šio regiono šiuo metu praktiškai neįmanoma – misijos būtų labai sudėtingos ir brangios.

    Tačiau Kuiperio juostoje esantys objektai laikomi vienais mažiausiai pakitusių ankstyvosios Saulės sistemos likučių. Dėl to bet kokios užuominos apie jų sudėtį leidžia geriau suprasti, kaip prieš maždaug 4,5 mlrd. metų formavosi planetos ir kaip pasiskirstė vanduo.

    Kaip nustatyta dulkių kilmė

    Esminis klausimas – kaip įrodyti, kad dulkelė, rasta Žemės atmosferoje, atkeliavo iš taip toli? Mokslininkai rėmėsi „kelionės randais“: kosmose dulkes veikia Saulės skleidžiama energingų dalelių spinduliuotė, kuri palieka pėdsakus mineralų kristalinėje gardelėje.

    Kuo daugiau tokių spinduliuotės pažeidimų takų, tuo ilgiau dalelė klaidžiojo tarpplanetinėje erdvėje. Skaičiuodami šiuos pėdsakus tyrėjai gali įvertinti, ar dulkė praleido pakankamai laiko kosmose, kad galėtų atkeliauti iš tolimųjų Saulės sistemos pakraščių.

    Tirtuose grūdeliuose pažeidimų tankis buvo maždaug 100 kartų didesnis nei tikėtasi dulkėms iš asteroidų juostos ar Jupiterio šeimos kometų. Tai suderinama su kilme iš daug tolesnio regiono – net iš Kuiperio juostos.

    Molis, izotopai ir „kitoks“ vanduo

    Dalelių mineralinė sudėtis pateikė dar vieną svarbią užuominą. Grūdeliai buvo neįprastai turtingi anglimi – maždaug keturis kartus turtingesni nei kai kurie anglingieji meteoritai, o tai rodo kitokias susidarymo sąlygas toliau nuo Saulės.

    Ypač intriguojantis radinys – molio mineralai, tokie kaip saponitas ir serpentinas, bei kiti hidratuoti mineralai. Tokios medžiagos susidaro, kai vanduo chemiškai reaguoja su uolienomis ir pakeičia jų sudėtį, vadinasi, bent tam tikru laikotarpiu šių dulkių „motininiuose“ kūnuose turėjo būti skysto vandens.

    Nors šiandien Kuiperio juosta yra giliai įšalusi, tyrėjai pažymi, kad senovėje kai kurių kūnų vidų galėjo pašildyti radioaktyvusis skilimas arba susidūrimų sukelta šiluma – pakankamai, kad ledas bent laikinai ištirptų ir vanduo sureaguotų su aplinkinėmis uolienomis.

    Vanduo išnyko, tačiau mineraluose išliko deguonies izotopų „pirštų atspaudai“. Išmatavus izotopų santykius paaiškėjo, kad šiose dalelėse daugiau sunkesnių deguonies izotopų, o tai leidžia rekonstruoti vandens, suformavusio hidratuotus mineralus, sudėtį.

    Ką tai sako apie Saulės sistemos pradžią

    Gauti duomenys rodo, kad Kuiperio juostoje galėjo egzistuoti atskiras, nuo vidinės Saulės sistemos ilgai izoliuotas vandens rezervuaras. Jo izotopinis „parašas“ skyrėsi nuo vandens, kurio pėdsakai aptinkami anglinguosiuose meteorituose, susiformavusiuose kitose ankstyvosios Saulės sistemos srityse.

    Viena iš galimų priežasčių, kodėl šis vanduo išliko izoliuotas, siejama su milžinėmis planetomis. Tyrėjai aptaria modelius, pagal kuriuos Saturnas ankstyvajame protoplanetiniame diske galėjo suformuoti tam tikrą „barjerą“, lėtinusį medžiagos slinktį Saulės link.

    Įdomu ir tai, kad tokios vandens atsargos egzistavimas buvo įtariamas jau seniau, tačiau įrodymų trūko – dauguma meteoritų kilę iš regionų, kur medžiagos maišėsi ir patyrė cheminius pokyčius, užgožusius pirminius signalus.

    Tuo metu kosminės dulkės į Žemę krinta nuolat: kasmet mūsų planetą pasiekia tūkstančiai tonų mikrometeoritų ir dulkių. Ankstesniame, 2022 metų, tyrėjų skaičiavime teigiama, kad net iki ketvirtadalio į vidinę Saulės sistemą patenkančių dulkių galėjo atklysti iš Kuiperio juostos – vadinasi, tokių „žinučių“ iš Saulės sistemos pakraščių gali būti gerokai daugiau.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“.

  • Ozono skylė virš Antarktidos 2026-aisiais išaugo iki didžiausio ploto per 10 metų

    2026 metais ozono skylė virš Antarktidos pasiekė didžiausią plotą per pastarąjį dešimtmetį – jos maksimumas siekė 27,1 mln. kv. km. Nors teritorija buvo itin plati, mokslininkai šįkart nefiksavo neįprastai didelio ozono sluoksnio išretėjimo.

    Apie tai pranešė Ukrainos Nacionalinis Antarktinis mokslinis centras, remdamasis JAV NOAA ir NASA duomenimis. Skelbiama, kad šis rodiklis sudaro maždaug 90 proc. 2000 metais užfiksuoto rekordo.

    Ozono skylė kasmet formuojasi Antarktidos pavasarį, kai atmosferos sąlygos virš Pietų ašigalio tampa palankios ozoną ardančioms reakcijoms. Šiaurės pusrutulyje tai sutampa su rudens laikotarpiu.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien plotas neatskleidžia visos situacijos – ne mažiau svarbu, kiek smarkiai krinta ozono koncentracija. Šiemet didelę skylę lydėjo palyginti „neekstremalūs“ koncentracijos rodikliai.

    Kas lėmė didesnę ozono skylę

    Viena pagrindinių ploto augimo priežasčių įvardijamas neįprastai galingas poliarinis sūkurys. Tokia oro cirkuliacija gali sudaryti ypač palankias sąlygas ozonui irti.

    Tačiau ozono būklei įtaką daro ne tik žmogaus sukelti veiksniai – svarbūs ir natūralūs atmosferos procesai. Dėl jų ozono skylės plotas ir „gylis“ gali smarkiai skirtis nuo metų iki metų.

    Ką rodo matavimai Dobsono vienetais

    Ozono kiekis dažnai vertinamas Dobsono vienetais, kurie parodo bendrą ozono kiekį atmosferos stulpelyje virš konkretaus taško. Normalus lygis paprastai laikomas 300–400 Dobsono vienetų, o ozono skylė apibrėžiama, kai rodiklis nukrenta žemiau 220.

    Šiais metais Pietų ašigalyje mažiausia reikšmė siekė 105 Dobsono vienetus (užfiksuota spalio 17 dieną). Palyginimui, istorinis minimumas toje vietoje – 92 Dobsono vienetai, registruoti 2006 metų spalį.

    Ukrainos Antarktidos stotyje „Akademik Vernadskis“ mažiausias šių metų rodiklis buvo 168 Dobsono vienetai (spalio 23 dieną). Stoties istorinis minimumas siekia 118 Dobsono vienetų ir buvo fiksuotas 2000 metų rugsėjį.

    Įdomu tai, kad 2026 metų spalio 9–11 dienomis toje pačioje stotyje ozono koncentracija siekė 372–374 Dobsono vienetus, t. y. buvo normos ribose. Tai dar kartą primena, kad rodikliai gali labai greitai kisti net per trumpą laiką.

    Bendras fonas – ozono sluoksnis atsigauna

    Nors šių metų ozono skylės plotas buvo išskirtinai didelis, bendros ozono sluoksnio atsikūrimo tendencijos išlieka teigiamos. Mokslininkai tai sieja su tarptautiniais susitarimais ir mažesniu ozoną ardančių medžiagų naudojimu.

    Kartu pabrėžiama, kad natūralūs atmosferos procesai ir toliau darys įtaką sezoniniams svyravimams, todėl vienų metų „rekordinis“ plotas nebūtinai reiškia ilgalaikį blogėjimą.

  • 1984-ųjų NASA istorija: astronautas Bruce’as McCandlessas pirmasis išskrido į kosmosą be lyno

    1984 metų vasario 7 dieną NASA astronautas Bruce’as McCandlessas II padarė tai, kas tuo metu atrodė beveik neįmanoma – pirmą kartą istorijoje išėjo į atvirą kosmosą be jokio saugos lyno.

    Nuo „Challenger“ erdvėlaivio jis nutolo maždaug 98 metrus, o jį nuo begalinės tuštumos skyrė tik skafandras ir reaktyvinė kuprinė, leidusi manevruoti savarankiškai.

    Iki šio bandymo visi astronautai, dirbę už erdvėlaivio ribų, buvo pririšti – lynas buvo gyvybės linija ir apsauga nuo nekontroliuojamo nutolimo. Tačiau didėjant misijų sudėtingumui, tokie apribojimai ėmė trukdyti.

    NASA ieškojo sprendimo, kuris leistų astronautams pasiekti toliau esančius objektus – pavyzdžiui, taisyti palydovus ar dirbti prie būsimų kosminių stočių. Taip atsirado įrenginys, tapęs šios istorijos simboliu.

    Manevravimo kuprinė, kuri leido „skristi“

    McCandlessas naudojo vadinamąjį Manned Maneuvering Unit (MMU) – savarankišką manevravimo įrenginį, tvirtinamą ant nugaros. Jis leido judėti be lyno, valdant kryptį ir sukimąsi.

    MMU veikė su mažais azoto dujų varikliais: jų sistema suteikė galimybę greitėti, stabdyti, apsisukti ir išlaikyti poziciją. Siekiant sumažinti gedimų riziką, buvo numatyti dubliuojami sprendimai.

    Vis dėlto net ir su atsarginėmis sistemomis rizika išliko akivaizdi: gedimas ar per mažas kuro kiekis galėjo reikšti, kad astronautas paprasčiausiai nebegrįš. Todėl šis skrydis buvo ir technologijos demonstracija, ir drąsos išbandymas.

    Kiek truko istorinės išėjimo į kosmosą operacijos

    Pirmasis išėjimas į atvirą kosmosą be lyno vyko per STS-41-B misiją – tai buvo ketvirtasis „Challenger“ skrydis. Pats kosminis pasivaikščiojimas truko 5 valandas ir 55 minutes, nors McCandlessas visą laiką laisvai neskrido.

    Misijoje dalyvavo ir astronautas Robertas L. Stewartas, kuris taip pat bandė MMU. Po dviejų dienų abu astronautai vėl išėjo į kosmosą – antroji operacija truko 6 valandas ir 17 minučių, tęsiant įrangos bandymus ir manevrų praktiką.

    Kodėl MMU vėliau buvo atsisakyta, bet idėja liko

    MMU nebuvo vien įspūdingas eksperimentas: vėliau jis panaudotas praktinėse palydovų susigrąžinimo užduotyse, įskaitant dviejų ryšio palydovų – „Westar VI“ ir „Palapa-B2“ – paėmimą.

    Tačiau laikui bėgant tokio tipo laisvas manevravimas buvo laikomas per rizikingu kasdienėms užduotims, todėl prioritetas vėl atiteko saugesnėms, lynu paremtoms sistemoms. Po „Challenger“ katastrofos 1986 metais NASA požiūris į riziką tapo dar konservatyvesnis.

    Vis dėlto pati koncepcija neišnyko: NASA kosminių pasivaikščiojimų įrangoje atsirado mažesnė sistema SAFER (Simplified Aid for EVA Rescue). Skirtingai nei MMU, ji skirta ne „laisvam skrydžiui“, o kaip avarinė priemonė sugrįžti, jei astronautas netyčia atitrūktų nuo lyno.

    McCandlesso skrydis virto viena atpažįstamiausių NASA nuotraukų istorijų – ir priminimu, kad net vienas technologinis žingsnis gali pakeisti tai, kaip žmonės dirba kosmose.

  • Iš kosmoso nufotografuotas netikėtas vaizdas: baltas druskos plotas Sacharos aukščiausio ugnikalnio viršūnėje

    Tarptautinėje kosminėje stotyje esantis astronautas 2024 metų gruodžio 29 dieną užfiksavo neįprastą vaizdą Sacharoje: ant aukščiausio regiono ugnikalnio viršūnės ryškiai šviečia baltas druskos plotas, iš tolo primenantis sniegą.

    Nuotraukoje matomas Emi Kusi (Emi Koussi) – šiaurės Čade esantis ugnikalnis, priklausantis Tibesčio masyvui, kuris driekiasi ties Čado ir Libijos pasienio zona. Apie šį kadrą ir jo detales pasakoja „Live Science“.

    E. Kusi yra vadinamasis piroklastinis skydinis ugnikalnis: jo šlaitai platūs, nuolaidūs, o pats kalnas iškilęs iki maždaug 3 415 metrų virš jūros lygio. Dėl to jis laikomas aukščiausia Sacharos viršūne.

    Nors ugnikalnis priskiriamas išnykusiems ir istorinių jo išsiveržimų įrašų nėra, kraštovaizdis rodo, kad praeityje jis buvo labai aktyvus – šlaitus dengia senovės lavos sluoksniai, liudijantys apie kadaise vykusius intensyvius procesus.

    Druskos „sniegas“ ugnikalnio krateryje

    Ugnikalnio viršūnėje yra sudėtinga kalderų sistema, kurios plotis siekia iki maždaug 15 kilometrų. Jos pietinėje dalyje yra mažesnis krateris, vadinamas Era Kohor – būtent jame ir telkšo ryškiai balta druskos pluta.

    Šis druskos sluoksnis dengia žemiausią kalderos dugno dalį ir gali būti iki maždaug 1 000 metrų skersmens. Dėl to, kaip jis atspindi šviesą, astronautai tokį vaizdą neretai palaiko sniegu, nors šiame regione jis iškrenta itin retai.

    Druskos pluta liko po senovinio ežero, kuris kadaise užpildė kraterį, bet vėliau išgaravo. Tokie „pėdsakai“ dykumose primena, kad dabar itin sausringos teritorijos anksčiau galėjo būti gerokai drėgnesnės.

    Minima, kad ši druskinga medžiaga vadinama natronu – tai kelių natrio junginių mišinys, tarp jų natrio karbonato dekahidratas, natrio hidrokarbonatas, natrio chloridas ir natrio sulfatas.

    Kaip dykumoje išsilaiko vanduo

    Nuotraukoje matyti ne tik balta druska, bet ir tamsūs, šešėlyje skendintys uolų grioviai. Jie siauri ir gilūs, todėl įkaista mažiau nei aplinkinės vietovės, o tai sudaro sąlygas kai kur išsilaikyti skystam vandeniui.

    Teigiama, kad Tibesčio masyve per metus gali iškristi vos apie 20 milimetrų kritulių. Vis dėlto dėl reljefo ypatybių kai kurios vietos išlieka vėsesnės ir gali „sukaupti“ vandenį ilgiau, nei būtų galima tikėtis dykumoje.

    Ugnikalnio šlaituose taip pat matomi sausi vagų tinklai – tarsi upelių vagos, išgraužtos vandens. Dabartinis kritulių režimas vargiai sukurtų tokias struktūras, todėl tai siejama su senesniais, drėgnesniais laikotarpiais.

    Ne pirmas kartas kosminiuose kadruose

    Emi Kusi iš kosmoso fotografuojamas ne pirmą kartą: minima, kad šis objektas buvo tarp ankstyviausių geologinių darinių, įamžintų kosminių misijų metu – dar 1968 metų spalį jį nufotografavo „Apollo 7“ įgula.

    Šiandien tokie kadrai leidžia ne tik pasigrožėti įspūdingais žemės paviršiaus raštais, bet ir geriau suprasti, kaip dykumų kraštovaizdyje išlieka senovinių ežerų, vulkaninės veiklos ir klimato kaitos pėdsakai.

  • Naujas palydovinis žemėlapis parodė, kur žmonės sparčiausiai eikvoja gėlo vandens atsargas

    Naujas aukštos raiškos žemėlapis parodė, kuriose pasaulio vietose žmonių veikla labiausiai keičia gėlo vandens atsargas – vienur jos sparčiai senka, kitur laikinai didėja.

    Tyrime, apie kurį rašė „Live Science“, panaudoti palydoviniai duomenys leido detaliau nei anksčiau matyti 2002–2025 metų sausumos vandens pokyčius ir geriau atskirti, kas labiau susiję su žmogaus veikla, o kas – su klimato svyravimais.

    Mokslininkai nustatė, kad žemynai netenka gėlo vandens greičiau, nei buvo manyta: kai kuriuose regionuose vandeningųjų sluoksnių siurbimas išryškėjo kaip maždaug 45 proc. didesnė problema, palyginti su ankstesniais vertinimais.

    Bendra kryptis aiški – gėlo vandens praradimų daugiau nei prieaugių, todėl tyrėjai akcentuoja geresnio vandens valdymo svarbą ir tai, kad dalyje vietovių didžiausi nuostoliai sutampa su intensyvia žemdirbyste ir drėkinimu.

    Kaip sudarytas žemėlapis

    Analizė paremta NASA GRACE ir GRACE-FO misijų matavimais, fiksuojančiais masės persiskirstymą Žemėje, todėl galima spręsti, kaip kinta vandens kiekis sausumoje – požeminiuose vandenyse, dirvožemyje, telkiniuose.

    Šį kartą duomenys apdoroti taip, kad vaizdas būtų gerokai ryškesnis: tyrėjų teigimu, regioniniai pokyčiai išryškėjo vidutiniškai 33 proc. labiau nei ankstesniuose panašiuose darbuose.

    Svarbi dalis – bandymas priskirti pokyčius skirtingiems veiksniams. Tyrimo autorė Mary Michael Forrester O’Neill aiškino, kad ankstesni darbai dažniau matydavo bendrus raštus, bet sunkiau atskirdavo žmogaus įtaką nuo klimato.

    Kur fiksuoti didžiausi pokyčiai

    Iš viso identifikuoti 94 regionai, kuriuose gėlo vandens atsargos keitėsi labiau nei „įprastas fonas“. Iš jų 40 vietovių pokyčiai daugiausia sieti su žmonių žemės ir vandens naudojimu, o ne su natūralia klimato kaita.

    Tarp ryškių gėlo vandens netekimo pavyzdžių įvardyti šiaurinė Indija, pietų Iranas ir JAV pietinės Didžiosios lygumos (regionas ties Kolorado, Kanzaso, Naujosios Meksikos, Oklahomos ir Teksaso sandūra), kur žemės ūkis plačiai remiasi požeminiu vandeniu drėkinimui.

    Kaip priešingas pavyzdys minimas centrinėje Rusijoje esantis Boguchanų tvenkinys – dirbtinis ežeras, užpildytas 2012 metais pastačius hidroelektrinės užtvanką, dėl ko regione fiksuotas vandens prieaugis.

    Kodėl tai svarbu ir kokios ribos

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad vietiniai gėlo vandens prieaugiai ir praradimai gali turėti pasekmių „žemiau srovės“ esančioms bendruomenėms ir aplinkiniams regionams, nes vandens sistema yra susieta.

    Tačiau mokslininkai kartu įspėja dėl ribotumų: GRACE palydovai matuoja pokyčių greitį, o ne bendrą vandens kiekį konkrečiame vandeningajame sluoksnyje, todėl iš šių duomenų negalima tiksliai pasakyti, kada kur nors vanduo „baigsis“.

    Vis dėlto praktinė rizika išlieka – kylant vandens siurbimo kaštams ir gręžinių gilinimo poreikiui, daliai vietovių tai gali tapti neįkandama. Tyrėjai akcentuoja, kad toks spaudimas labiausiai smogia pažeidžiamiausioms bendruomenėms.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS).

  • NASA astronautas iš TKS užfiksavo virš Vakarų Afrikos sudegusias rusų raketos nuolaužas

    NASA astronautas Chrisas Williamsas, būdamas Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS), nufotografavo įspūdingą „ugnies kamuolį“ naktiniame danguje virš Vakarų Afrikos. Kadruose matyti, kaip į Žemės atmosferą grįžtančios nuolaužos sužimba ryškia liepsna ir išsiskaido į mažesnes dalis.

    Kaip rašo „Live Science“, nuotraukos darytos 2026 metų balandžio 27 dieną iš TKS kupolo – į Žemę nukreiptų langų modulio, skirto stebėjimams. Vėliau astronautas vaizdais pasidalijo socialiniame tinkle „X“.

    Williamsas pasakojo, kad objektą pamatė stotei skrendant virš Vakarų Afrikos: švytinti uodega ilgėjo, o po to, jo teigimu, „suskydo į mažesnių gabalėlių lietų“. Iš pradžių astronautas manė stebintis į atmosferą įskrendančią orbitinę šiukšlę ar byrėjančio palydovo fragmentus.

    Vėliau paaiškėjo, kad tai greičiausiai buvo sudegusios rusų „Sojuz“ raketos, kuri į kosmosą iškėlė krovininį erdvėlaivį „Progress 95“, liekanos. Pats „Progress 95“ tą pačią dieną sėkmingai pristatė atsargas į TKS.

    Kas iš tiesų matyti nuotraukose

    Po krovininio erdvėlaivio išleidimo į žemąją orbitą raketos dalys, kaip įprasta, ima kristi atgal Žemės link. Patekusi į viršutinius atmosferos sluoksnius, konstrukcija dėl trinties smarkiai įkaista, ima irti ir galiausiai dauguma fragmentų išgaruoja.

    Tokie reginiai iš Žemės dažnai primena meteorus, tačiau vis dažniau danguje sušmėžuoja žmogaus sukurtų objektų „ugniniai pėdsakai“. Straipsnyje primenama, kad panašus „Sojuz“ raketos sugrįžimo sukeliamas švytėjimas buvo stebėtas ir 2023 metų rugpjūtį virš Australijos.

    Kodėl „ugninių kamuolių“ gali daugėti

    Tekste atkreipiamas dėmesys, kad žmonijos paliktų objektų orbitoje per pastaruosius dešimtmečius smarkiai padaugėjo, o tai reiškia ir daugiau sugrįžimų į atmosferą. Dalis jų virsta įspūdingais reginiais, kai nuolaužos sudega dideliame aukštyje.

    Tačiau mokslininkai vis dažniau kelia klausimą, kokį poveikį viršutinei atmosferai gali turėti išgaruojančios metalo dalelės. Pasak straipsnyje minimų įžvalgų, kai kurie tyrėjai svarsto, ar toks „metalinės taršos“ augimas gali turėti įtakos, pavyzdžiui, ozono sluoksniui ar kitiems atmosferos procesams, nors galutinių išvadų dar ieškoma.

    Rizika, apie kurią primena ankstesni atvejai

    Didžioji dalis kosminių nuolaužų sudega maždaug 80 kilometrų aukštyje virš Žemės paviršiaus, tačiau ne viskas visada visiškai išnyksta. Kuo daugiau objektų grįžta į atmosferą, tuo didesnė ir tikimybė, kad pavieniai fragmentai gali pasiekti paviršių.

    Straipsnyje primenamas 2024 metų kovo atvejis, kai Floridoje į gyvenamąjį namą įlėkė, kaip tuomet buvo įtarta, iš TKS išmestos baterijų sistemos liekanos. Tokie incidentai išlieka reti, bet jie pabrėžia, kodėl kosminių šiukšlių tema tampa vis aktualesnė.

    Šįkart Williamsui pavyko užfiksuoti reiškinį iš unikalios perspektyvos – iš orbitos, kur aiškiai matyti, kaip ryškus blyksnis virsta ilgu liepsnojančių fragmentų „traukinu“. Nors reginys įspūdingas, jis kartu primena ir augantį žmonijos „pėdsaką“ Žemės orbitoje.