Nathan Hale – vienas žinomiausių Amerikos nepriklausomybės karo šnipų, kurio istorija baigėsi tragiškai: 1776 metų rugsėjo 22 dieną britai jį pakorė, apkaltinę šnipinėjimu žemyninės armijos naudai.
Mokytoju dirbęs jaunas karininkas savanoriškai sutiko vykti už priešo linijų rinkti žvalgybinės informacijos tuo metu, kai George’o Washingtono vadovaujamai armijai jos ypač reikėjo po pralaimėjimo Bruklino aukštumose.
Hale’as gimė 1755 metais Koventryje, Konektikuto valstijoje, puritonų šeimoje. Būdamas 14-os įstojo į Jeilio koledžą, kur studijavo kartu su vyresniu broliu ir įsitraukė į tuometinį intelektinį gyvenimą, padėjusį jam ugdyti kritinį mąstymą.
Baigęs mokslus su pagyrimu 1773 metais jis pasirinko mokytojo kelią, tačiau bręstant konfliktui su Didžiąja Britanija netrukus prisijungė prie Konektikuto milicijos, o vėliau – prie žemyninės armijos. Į kovą dėl nepriklausomybės įsitraukė ir keli jo broliai.
Kodėl Hale’as ryžosi šnipinėjimui
Hale’o apsisprendimą formavo vis didėjanti įtampa Naujojoje Anglijoje, kur britų politika – nuo mokesčių iki griežtesnės kontrolės – skatino kolonistų pasipriešinimą. Tokie įvykiai kaip Bostono žudynės 1770 metais ir Bostono arbatėlė 1773 metais stiprino anti-britiškas nuotaikas kolonijose.
Prasidėjus karui 1775 metų balandį, Konektikuto kariai buvo tarp tų, kurie sureagavo į pirmuosius susirėmimus prie Leksingtono ir Konkordo. Dėl išsilavinimo Hale’as buvo paskirtas pirmuoju leitenantu, o per Bostono apgultį tarnavo kariuomenėje, kuriai vėliau vadovavo būsimas JAV prezidentas George’as Washingtonas.
Po to, kai britai buvo priversti evakuotis iš Bostono, Hale’as tapo kapitonu 19-ajame Konektikuto pulke ir prisidėjo prie pozicijų tvirtinimo Niujorke. Vis dėlto pavojingiausia jo užduotis dar laukė.
Misija Long Ailende ir suėmimas
1776 metų rugsėjį Hale’ui buvo pavesta vadovauti kuopai naujai suformuotame Naujosios Anglijos reindžerių dalinyje ir rinkti informaciją apie britų pajėgų išsidėstymą. Tai vyko po 1776 metų rugpjūčio 27 dieną patirto pralaimėjimo Bruklino aukštumose, kai žemyninė armija buvo priversta trauktis iš Long Ailendo į Manhataną.
Šnipinėjimas už priešo linijų buvo itin rizikingas, tačiau Hale’as sutiko veikti tada, kai kiti bendražygiai atsisakė. 1776 metų rugsėjo 8-osios naktį jis išvyko vienas ir, kaip rašoma, apsimetė mokytoju, ieškančiu darbo Niujorke.
Hale’as fiksavo britų įtvirtinimų vietas, pajėgų judėjimą ir dalinių stiprumą. Tačiau 1776 metų rugsėjo 15 dieną Manhatanui atsidūrus britų rankose, misijos prasmė sumenko, o pats Hale’as nespėjo sugrįžti į savas pozicijas.
Nors apie jo kelionę žinoma nedaug, britų vadas generolas Williamas Howe nepatikėjo priedangos istorija ir apkaltino Hale’ą šnipinėjimu. 1776 metų rugsėjo 22 dieną jis buvo pakartas – praėjus maždaug dviem savaitėms nuo išvykimo iš žemyninės armijos stovyklos.
Paskutiniai žodžiai ir palikimas
Hale’o mirtis tapo smūgiu Washingtono pastangoms atsitiesti po nesėkmių, tačiau jo ryžtas ilgainiui virto įkvepiančiu simboliu. Plačiausiai cituojama frazė, priskiriama Hale’ui paskutinėmis akimirkomis, skamba taip:
„Gailiuosi tik dėl vieno – kad turiu tik vieną gyvybę, kurią galiu atiduoti savo šaliai“, – jam priskiriami žodžiai.
Po Hale’o egzekucijos Washingtonas, siekdamas efektyviau rinkti žvalgybinę informaciją, ėmė labiau remtis slaptesniais tinklais ir dažniau pasitelkti civilius, o ne kariškius. 1778 metais kartu su majoru Benjaminu Tallmadge’u, kuris buvo Hale’o bendramokslis Jeilyje, jis prisidėjo kuriant vadinamąjį „Culper Ring“ – šnipų tinklą, veikusią daugiausia Niujorko mieste.
Hale’o vardas Jungtinėse Valstijose įamžintas įvairiose vietose – nuo paminklų iki institucijų erdvių. Jo istorija tebėra viena ryškiausių ankstyvojo amerikietiškojo šnipinėjimo simbolių, siejama tiek su asmenine auka, tiek su karo metu lemiamą reikšmę turinčia žvalgyba.
Leave a Reply