Ieškantiems neįprasto, bet nereiklaus krūmo sodui verta atkreipti dėmesį į skėtinį elėagną (Elaeagnus umbellata), dar vadinamą rudenine alyvuoge. Šis augalas kilęs iš Tolimųjų Rytų – daugiausia Kinijos, Japonijos ir Korėjos.
Kaip rašo deccoria.pl, skėtinis elėagnas vertinamas ne tik dėl dekoratyvumo, bet ir dėl valgomų vaisių bei gebėjimo prisitaikyti prie prastesnių augimo sąlygų. Nors pagal savybes jis primena kai kuriuos Lietuvoje žinomus krūmus, mūsų soduose dar nėra labai paplitęs.
Krūmas auga tankus ir plačiai išsikerojęs – Lenkijos sąlygomis paprastai siekia 2–4 metrų aukštį ir panašų plotį, todėl jam reikia vietos. Ūgliai būna ploni, lengvai svyrantys, kartais su aštriais dygliais.
Lapija taip pat dekoratyvi: lapai plačiai lancetiški, su lengvai banguotais kraštais, o apatinė jų pusė sidabriška, todėl saulėje gražiai žvilga. Dėl šių ypatybių krūmas tinka ir kaip akcentinis augalas, ir kaip tankesnė žalioji užtvara.
Žydėjimas ir uogos
Gegužę ir birželį skėtinis elėagnas pražysta smulkiais, kreminiais, medingais žiedais. Jie skleidžia saldų kvapą ir vilioja naudingus vabzdžius.
Vaisiai – nedidelės, apvalios uogos, kurių skersmuo dažniausiai neviršija 1 centimetro. Jos prinoksta nuo rugsėjo, o ant šakelių jų gali būti itin daug.
Uogų spalva priklauso nuo veislės: dažniausiai jos ryškiai raudonos, rečiau – gelsvos, su pastebimais sidabriškais taškeliais. Nurodoma, kad uogos yra sultingos ir valgomos: pradžioje gali būti sutraukiančio skonio, o bręsdamos tampa saldesnės.
Tekste pažymima, kad norint sulaukti vaisių, įprastai reikia sodinti dvi skirtingas veisles, nes krūmas yra kryžmadulkis. Ne visas uogas būtina nuskinti – paliktos jos rudenį tampa maistu į sodą užklystantiems paukščiams.
Kaip auginti skėtinį elėagną?
Vienas įdomesnių šio krūmo bruožų – gebėjimas dirvoje „surišti“ atmosferos azotą, panašiai kaip kai kurie ankštiniai augalai. Dėl to jis gali augti ir skurdesnėje žemėje bei nereikalauja dažno tręšimo.
Skėtinis elėagnas apibūdinamas kaip atsparus šalčiui (iki –30 laipsnių), oro taršai, dirvos druskingumui, vėjui ir sausrai. Taip pat pabrėžiama, kad jis dažniausiai auga sveikai ir nereikalauja purškimų.
Rekomenduojama rinktis lengvesnę, laidžią dirvą – tinka ir smėlinga, nebūtinai derlinga. Geriausiai krūmas dera ir gausiai žydi saulėtoje vietoje, tačiau gali ištverti ir pusšešėlį.
Pirmaisiais metais po pasodinimo verta nepamiršti laistymo, o vėliau suaugę augalai paprastai gerai pakelia sausrą. Kasmetinis formuojamasis genėjimas nėra būtinas – dažniau apsiribojama sanitariniu genėjimu žiemos pabaigoje, pašalinant silpnus ar pažeistus ūglius.
Kur pritaikyti sode?
Skėtinis elėagnas gali būti sodinamas kaip pavienis akcentas matomoje vietoje, pavyzdžiui, vejoje. Dėl tankaus augimo jis tinka ir gyvatvorei, kuri gali saugoti nuo vėjo, triukšmo bei smalsių žvilgsnių.
Taip pat minima, kad šis krūmas praverčia stiprinant šlaitus ar nuolydžius. Derinant su kitais nereikliais uogakrūmiais, svarbu palikti pakankamai erdvės kiekvieno augalo laisvam augimui.
Leave a Reply