Antrojo pasaulinio karo kampanija Birmoje (dabartiniame Mianmare) tapo vienu svarbiausių, bet dažnai mažiau minimų mūšių teatrų Azijoje – jo baigtis turėjo ilgalaikių pasekmių visam regionui.
1941–1945 metais Birma virto mūšio lauku, kuriame susidūrė Japonijos imperija ir sąjungininkai, o karo metu keitėsi ne tik fronto linijos, bet ir vietos gyventojų požiūris į okupantus bei britų valdžią.
Japonijos įsiveržimas sutapo su ilgiausiu atsitraukimu Britanijos karinių pajėgų istorijoje: užėmus Rangūną (dabar Jangoną), sąjungininkai traukėsi kartu su pabėgėlių kolonomis, o Japonija perėmė pagrindinių kelių ir komunikacijų kontrolę.
Vėliau, sąjungininkams įgavus oro pranašumą ir sustiprinus pajėgas, kampanijos dinamika apsivertė: iki 1945 metų Japonijos kariuomenė patyrė milžiniškus nuostolius, o sėkmė Birmoje prisidėjo prie pokyčių, nulėmusių pokarinės Pietryčių Azijos transformaciją.
Nuo greito užėmimo iki okupacijos kainos
Japonija karą į Pietryčių Aziją atnešė 1941 metų gruodį, tuo pat metu, kai buvo atakuotas Perl Harboras. Vienas jos tikslų buvo užsitikrinti žaliavas ir nutraukti tiekimo maršrutus Kinijai, todėl po veiksmų Malajoje ir Singapūre smūgis nukrypo į britų kontroliuojamą Birmą.
Pradinis puolimas Japonijai klostėsi palankiai: britai buvo prastai pasirengę, jų pajėgos išdėstytos plačiai, o siūlyta kinų parama buvo silpna. Per kelias dienas krito Rangūnas, o per artimiausius mėnesius japonai stūmėsi į šiaurės vakarus Indijos ir Kinijos kryptimi.
Šis atsitraukimas sukėlė paniką sąjungininkų štabuose Indijoje. Tekste pabrėžiama, kad japonai tuo metu turėjo oro erdvės kontrolę, veikė užtikrinčiau ir patyrė gerokai mažesnius nuostolius nei jų priešininkai.
Kartu prasidėjo okupacija, kuri iš pradžių daliai Birmos visuomenės atrodė kaip galimybė atsikratyti britų valdžios. Į šalį atvyko ir nacionalistų lyderis Aung San su vadinamaisiais „Trisdešimčia bendražygių“, o dalis vietos gyventojų, tikėdami pažadais apie nepriklausomybę, prisijungė prie kolaboruojančios Birmos nepriklausomybės armijos.
Tačiau prieškariniai pažadai greitai prarado prasmę: Japonija tapo okupacine valdžia, įtraukė šalį į „Didžiosios Rytų Azijos bendro klestėjimo sferą“ ir vertė civilius dirbti karo reikmėms. Tekste minima, kad dešimtys tūkstančių žmonių tapo priverstinio darbo darbininkais.
Okupacijos metais paaštrėjo ir vidaus konfliktai – „skaldyk ir valdyk“ politika prisidėjo prie etninio smurto tarp daugumos bamarų ir mažumų bendruomenių. Ši įtampa tapo vienu veiksnių, dėl kurių Aung San 1944 metų pabaigoje perėjo į sąjungininkų pusę; taip pat pateikiamas vertinimas, kad dėl okupacijos galėjo žūti nuo 250 000 iki 1 000 000 birmiečių.
„Činditai“, Imphalis ir Kohima: kampanijos lūžiai
Sąjungininkams atsitraukus į Indiją, jų strategija iš pradžių rėmėsi ne tiesioginiu kontrpuolimu, o Japonijos alinimu už fronto linijų. 1943 metais brigadininkas Orde Wingate gavo pritarimą suformuoti tolimųjų reidų dalinį, vėliau pramintą „Činditais“.
Per operaciją „Longcloth“ nedidelės grupės veikė Birmos gilumoje, bendradarbiavo su vietos pasipriešinimu ir žvalgybos struktūromis, naikino atsargas ir tiekimo grandines. Nors nuostoliai buvo dideli, daliai pajėgų pavyko grįžti į savas pozicijas.
Vėlesnė operacija „Thursday“ buvo ambicingesnė – planuota šešių brigadų infiltracija, įrengiant bazes už priešo linijų. Tačiau po Wingate’o žūties lėktuvo katastrofoje planai ėmė byrėti, o sąjungininkų dėmesys persimetė į Japonijos bandymą įsiveržti į Indiją.
1944 metais Japonijos vadovybė, siekdama užkirsti kelią sąjungininkų puolimui, inicijavo didelį žygį į Indiją, kurio epicentru tapo Imphalis ir Kohima. Japonų 15-oji armija nuvertino gynybą, o sąjungininkai, pasitelkę oro resursus ir tiekimą iš oro, išlaikė pozicijas net apsupties sąlygomis.
Kohimoje nedidelis garnizonas sugebėjo išsilaikyti prieš visą japonų diviziją iki atvykstant pastiprinimui. Po maždaug 50 000 aukų Japonijos pajėgos buvo priverstos trauktis atgal į Birmą, o tai tapo ryškiu kampanijos lūžiu.
1945-ųjų puolimas ir pokarinės pasekmės
Po pergalių Indijos pasienyje generolas Bill Slim kartu su admirolu Louisu Mountbattenu apsisprendė dėl Birmos išlaisvinimo plano. Numatyta koordinuota britų, indų ir kinų pajėgų operacija, o sąjungininkai jau turėjo oro dominavimą ir partizanų paramą, trukdžiusią japonų tiekimui.
1945 metų vasarį 14-oji armija pradėjo puolimą dviem kolonomis, persikėlusi per Chindwin upę. Toliau sekė kovos dėl strategiškai svarbių vietovių, įskaitant Meiktilą, o net ir japonų kontratakos buvo slopinamos didesne sąjungininkų ugnies galia.
Tekste pabrėžiama ir netikėtumo momentų reikšmė: sąjungininkai užėmė Mandalajų, o tai prisidėjo prie Japonijos gynybos žlugimo ir priverstinio traukimosi į pietus.
Siekdamas aplenkti artėjantį musoną, Slim tęsė puolimą, o gegužės 1 dieną vykdyta operacija „Dracula“ – desantininkai buvo išlaipinti netoli Rangūno, kol pėstininkų divizija nusileido miesto prieigose. Japonijos vadas Heitaro Kimura nurodė pajėgoms pasitraukti, o ties Salween upe traukiantis patirta didelių nuostolių.
Japonijai kapituliavus 1945 metų rugpjūtį, sąjungininkai buvo visiškai perėmę Birmos kontrolę. Aung San, jau perėjęs į sąjungininkų pusę, siekė, kad šalis gautų nepriklausomybę, o britų premjeras Clement Attlee rėmė birmiečių nacionalistinius siekius – 1947 metais pasirašytas susitarimas numatė nepriklausomybę per metus.
Kampanijos poveikis siekė toliau nei Birma: Indijos nacionalistams tai tapo svarbia platesnio nepriklausomybės proceso dalimi, o 1947 metų Indijos ir Pakistano padalijimas pažymėjo naują regiono istorijos etapą.
Tekste minima ir pokarinė Japonijos atsakomybė: 1954 metais ji sudarė susitarimą su nepriklausoma Birmos vyriausybe ir skyrė 250 mln. JAV dolerių reparacijų bei ekonominės pagalbos. Vis dėlto, net ir po karo susitaikymo iniciatyvų, šalis ilgus dešimtmečius susidūrė su politiniu nestabilumu.
Leave a Reply