Tokijo universiteto biologo Sachihiro Matsunagos vadovaujama komanda laboratorijoje sukūrė hibridines ląsteles, kuriose susijungė žiurkėno ir dumblių genetinė medžiaga. Tyrėjai šį eksperimentą sieja su idėja apie vadinamąjį „planimalą“ – augalo ir gyvūno savybes vienijančias ląsteles.
Kaip rašoma žurnale „Nature Communications“ publikuotame darbe, dumblių DNR buvo paskatinta susilieti su žiurkėno ląstelių chromosomomis. Mokslininkai teigia, kad toks hibridinis genomas išliko per daugiau nei 150 ląstelių dalijimosi kartų.
„Planimalo“ sąvoką S. Matsunaga pasiūlė dar 2018 metais – tai idėja apie dirbtinai sukurtas gyvūnines ląsteles, sujungtas su dumbliais taip, kad įgytų augalams būdingų bruožų, ypač fotosintezę. Teoriškai tokios ląstelės galėtų „viduje“ pasigaminti dalį reikalingo deguonies ar cukrų, naudodamos šviesą.
Tyrėjai pabrėžia, kad panašūs procesai gamtoje vyksta ir be žmogaus įsikišimo – pavyzdžiui, per endosimbiozę, kai vienas organizmas „apsigyvena“ kitame. Būtent toks natūralus reiškinys, siejamas ir su chloroplastų kilme, įkvėpė eksperimentą laboratorijoje.
Kaip buvo sujungtos gyvūno ir dumblių ląstelės
Mokslininkai nenaudojo įprastų genetinės modifikacijos metodų – vietoj to pasitelkė laboratorinius būdus, imituojančius kelius, kurie gamtoje gali vesti į endosimbiozę. Vienas jų – fagocitozė, kai gyvūninė ląstelė „praryja“ kitą ląstelę.
Šiuo keliu rezultatai pasiekti pavyko, tačiau labai retai: stabilios kolonijos susidarydavo itin mažais kiekiais, palyginti su pradinio ląstelių skaičiaus apimtimi. Dėl to komanda išbandė ir kitą, efektyvesnį metodą.
Efektyvesnis pasirodė dirbtinis sujungimas, kai žiurkėno ir dumblių ląstelės buvo apdorotos polietilenglikoliu – medžiaga, kuri laikinai pakeičia ląstelių membranas ir leidžia skirtingoms ląstelėms susilieti. Tyrėjų teigimu, šiuo būdu išeiga buvo apie 800 kartų didesnė nei pasikliaujant vien fagocitoze.
Ką pavyko pasiekti ir kas dar neveikia
Svarbus eksperimento tikslas buvo ne tik įterpti dumblių DNR, bet ir patikrinti, ar ji išliks, kai ląstelės dauginsis. Mokslininkai skelbia parodę, kad hibridinės chromosomos gali būti stabiliai perduodamos dukterinėms ląstelėms per pakartotinius dalijimosi ciklus.
Tiesa, dabartiniai „planimalo“ tipo bandymai dar toli nuo ląstelių, kurios realiai galėtų fotosintetinti. Tyrime nurodoma, kad didžioji dalis baltymus koduojančio dumblių genomo buvo neaktyvi, o aptinkami transkriptai sudarė tik apie 4 proc.
Pasak S. Matsunagos, pasirinkto raudondumblio genomas yra labai kompaktiškas ir turi medžiagų apykaitos funkcijų genų, kurių gyvūninės ląstelės paprastai neturi. Ilgesnės perspektyvos tikslas – rasti būdą „įjungti“ šiuos kelius, kad gyvūninės ląstelės galėtų įgyti dalį augalams ar dumbliams būdingų savybių.
Kol kas pagrindinis kitas žingsnis – suprasti, kaip priversti gyvūninę ląstelę efektyviau naudoti įterptą dumblių genetinę informaciją ir ar ateityje tai galėtų priartinti prie realiai veikiančios fotosintezės.

Leave a Reply