Visos Lenkijoje aptinkamos gyvačių rūšys yra saugomos, o žalčius ypač verta gerbti, nes jie labai naudingi gamtai. Pakanka pažvelgti į jų mitybą, kad būtų aišku, kodėl.
Žalčiai yra plėšrūs, tačiau nenuodingi. Jie medžioja tik judantį grobį, o prieš prarydami jo nenužudo. Kadangi jie neturi dantų, grobį privalo nuryti visą. Dažniausiai jų racione atsiduria tokie gyvūnai, kurių dydis jiems įveikiamas: varlės ir graužikai, pavyzdžiui, pelės ar pelėnai. Žalčiai taip pat puikiai plaukia ir be vargo neria į vandenį, todėl neretai medžioja ir žuvis bei buožgalvius.
Kadangi žalčiai vienu metu gali suėsti nemažai, virškinimas gali trukti net kelias savaites. Šiuo laikotarpiu jiems nebereikia kito energijos šaltinio.
Vis dėlto, kai aplinkoje pritrūksta įprasto grobio, žalčiai gali misti ir vabzdžiais, net mažesniais. Tiesa, tai labiau laikinas „užkandis“, padedantis išgyventi, kol pavyks rasti didesnę auką.
Su žalčiu galima susidurti pavasarį vaikštant miške. Dažniausiai jie aptinkami prie vandens telkinių – ežerų, tvenkinių, taip pat pievose ar pelkėse. Žalčiai mėgsta šildytis saulėtose vietose. Balandį ir gegužę prasideda jų poravimosi metas, todėl tuomet galima pamatyti kelių gyvačių sambūrius: pateles, apsuptas būrio patinų. Vasarą patelės sudeda kiaušinius, o jaunikliai išsirita maždaug po dviejų mėnesių.
Žalčiai paprastai būna tamsūs, beveik juodi, o atpažinti juos galima pagal dvi geltonas dėmes pakaušyje. Šias dėmes juosia aiški juoda linija – būtent dėl jų, esančių ties smilkiniais, ir kilo gyvatės pavadinimas. Pilvinė kūno pusė šviesi, balkšvai kreminė, su ryškiomis juodomis dėmelėmis. Patelės yra didesnės už patinus ir gali užaugti iki pusantro metro ilgio, o patinai dažniausiai siekia maždaug iki metro.
Ši gyvatė nėra nuodinga ir žmogui nepavojinga. Pajutę grėsmę, žalčiai sprunka, šnypščia, apsimeta negyvi ir gali išskirti dvokiančią skystą medžiagą, skirtą atbaidyti plėšrūną. Jie dažnai tampa gandrų grobiu, nes šiems paukščiams žalčiai yra tikras skanėstas.
Leave a Reply