Lenkai grįžta prie senosios koklinės viryklės: sąskaitos spaudžia, bet įspūdžiai stebina

Koklinės viryklės savininkai sutartinai sako, kad tokia krosnis namams suteikia jaukumo, „sielos“ ir išskirtinę atmosferą. Po metų, kai buvo žavimasi moderniomis indukcinėmis kaitlentėmis, Lenkijoje vis dažniau prisimenami senieji sprendimai. Priežastis paprasta: augančios elektros ir dujų sąskaitos verčia ieškoti alternatyvų, o kūrenimas malkomis daugeliui tampa patrauklia išeitimi. Koklinė viryklė gali būti nebrangi eksploatuoti, jei tik ji įrengiama teisingai.

Specialistai pastebi, kad naujų koklinių krosnių paklausa auga, tačiau didžiausia kliūtis – meistrų trūkumas. Visoje Lenkijoje, kaip teigiama, beliko apie 200 aktyviai dirbančių krosnininkų. Šios profesijos nykimą paskatino masinis krosnių ardymas miestuose, o tai prisidėjo ir prie daugelio koklių dirbtuvių užsidarymo.

Šiandien naujos koklinės viryklės įrengimas nuo nulio kainuoja mažiausiai keliasdešimt tūkstančių zlotų. Kainą kelia ir brangūs rankų darbo kokliai, ir ribota krosnininkų paslaugų pasiūla.

Daugeliui žmonių ant tradicinės plokštės gamintų patiekalų skonis yra nepakartojamas. Tai siejama su temperatūros pasiskirstymu: ketaus kaitinimo plokštė įkaista netolygiai, todėl galima intuityviai stumdyti puodus į skirtingo karščio zonas – nuo intensyvaus kepimo centre iki lėto troškinimo pakraščiuose.

Tinkamai sumūryta koklinė viryklė dėl didelės keraminės masės geba ilgai kaupti šilumą ir ją atiduoti patalpai net iki 14 valandų po to, kai ugniavietė užgęsta. O didelis kaitinimo plotas leidžia vienu metu šildyti kelis indus, kas ypač praverčia ruošiantis šventėms.

Keraminiai kokliai turi būti tvirti ir patvarūs, kad atlaikytų dideles temperatūrines apkrovas. Dėl to tokios viryklės patikimai tarnauja dešimtmečius. Dalis konstrukcijų turi ir specialią malkų dėtuvę po pakūra: ji veikia kaip džiovykla, nes šalia šilumos šaltinio laikomos malkos netenka likusios drėgmės, o tai didina jų kaloringumą ir degimo efektyvumą.

Nors naujos statybos daugiabučiuose koklinę viryklę sutikti vis dar sunku, individualiuose namuose ir kaimiškose vietovėse ji vėl grįžta į virtuves. Lėtai troškinti patiekalai, duona, kepama tradicinėje krosnies orkaitėje, ir kūrenamų malkų kvapas – dalykai, kurių šiuolaikinės technologijos iki galo nepakeičia. Tai sugrįžimas prie šaknų, kurį pateisina ne tik estetika, bet ir patikimumas.