Baltasis kiškis – retas gyvūnas, Lenkijoje aptinkamas tik kai kuriuose regionuose. Kaip atpažinti šį išskirtinį žvėrelį?
Nepaisant pavadinimo, baltasis kiškis nėra baltas visus metus. Pavasarį ir vasarą jo kailis būna pilkai rusvas, panašus į gerokai dažniau sutinkamo pilkojo kiškio. Vis dėlto baltąjį kiškį išduoda balta pilvo dalis ir juodi ausų galiukai. Jis taip pat kiek mažesnis – kūnas užauga iki maždaug 65 cm ilgio, o svoris paprastai svyruoja nuo 2,5 iki 6 kg.
Žiemą šis kiškis keičia spalvą ir tampa visiškai baltas, todėl plėšrūnams jį pastebėti gerokai sunkiau. Tai itin greitas gyvūnas: ne tik dėl stiprių kojų, bet ir dėl tankesnio kailio ties letenomis – jis padeda geriau judėti per sniegą ir mažiau klimpti.
Lenkijoje kur kas lengviau sutikti pilkąjį kiškį, gyvenantį beveik visoje šalies teritorijoje. Baltasis kiškis daugiausia aptinkamas šiaurės rytų Lenkijoje – Palenkėje ir Suvalkijoje. Jį galima pamatyti vietos miškuose, tokiose giriose kaip Augustavo, Belovežo ar Knyszyno.
Tai šiaurinių kraštų rūšis, o Lenkija žymi pietinę jo paplitimo ribą. Tyrėjai nuogąstauja, kad dėl klimato kaitos ir kylančios temperatūros šis kiškis gali būti priverstas pasitraukti iš šalies.
Be Lenkijos, baltųjų kiškių aptinkama ir Britų salose, Islandijoje, Skandinavijoje bei šiaurinėse Baltijos regiono valstybėse.
Įspūdinga maskuotė – ne vienintelis šios rūšies išskirtinumas. Kitas, dar retesnis gebėjimas siejamas su dauginimusi ir ypač patelėmis. Teigiama, kad po apvaisinimo patelės nėštumas trunka apie 30–40 dienų, o vadoje vidutiniškai būna apie 6 jauniklius, kuriais motina rūpinasi maždaug mėnesį. Vėliau jaunikliai palaipsniui tampa savarankiški ir pradeda patys ieškotis maisto.
Nurodoma, kad tuomet gali prasidėti dar vienas nėštumas, kuriam nebereikia patino. Šis reiškinys vadinamas superfetacija – tai procesas, kai ovuliacija įvyksta dar kartą, o antrame gimdos rage gali pradėti vystytis naujas embrionas. Tokia biologinė „atsarga“ padeda rūšiai išlikti net tada, kai populiacijoje trūksta patinų. Dėl to per visą veisimosi laikotarpį patelė gali užauginti nuo vienos iki trijų vadų, būdama apvaisinta tik dviejų patinų.
Taip pat minima, kad pats vaisiaus nešiojimas patelėms gali tapti savotišku saugikliu. Jei pritrūksta maisto ar vandens, arba gyvūnas suserga, gali įvykti vaisiaus rezorbcija – taip patelė gauna papildomos energijos ir lengviau išgyvena sudėtingą laikotarpį. Vis dėlto pabrėžiama, kad taip nebūna prarandama visa vada – jaunikliai vis tiek gimsta.
Šaltiniai: „hub.pl“, „ekologia.pl“
Leave a Reply