Raudongalvė dzierzba (lot. Lanius senator) – nedidelis dzierbinių šeimos paukštis, užaugantis iki 17–19 cm ilgio ir sveriantis iki 40 g. Ji išsiskiria kontrastingu apdaru: ant sparnų ir nugaros vyrauja juoda spalva, o per akis tęsiasi būdinga tamsi „kaukė“. Pagurklis ir pilvas dažniausiai būna balti arba kreminiai, sparnuose matyti pavienės baltos juostelės. Galvos viršus ir sprandas yra rusvai rausvi – būtent dėl šios detalės paukštis ir gavo savo pavadinimą.
Raudongalvės dzierzbos kūno sudėjimas kresnas. Jai būdinga santykinai didelė galva ir kabliuko formos snapas, aiškiai išduodantis plėšrią prigimtį. Uodega gana ilga, todėl paukštis gali greitai ir vikriai manevruoti skrisdamas bei vaikydamasis grobį.
Natūrali raudongalvės dzierzbos paplitimo zona – Viduržemio jūros regionai Europoje, Šiaurės Afrika ir pietvakarių Azija. Ten ji randa palankiausias sąlygas: šiltas, atviras erdves su pavieniais medžiais ir krūmais. Paukštį galima sutikti ir giraitėse, uolėtuose šlaituose, miškų pakraščiuose bei šviesiuose miškuose, kuriuose gausu proskynų.
Lenkijoje raudongalvės dzierzbos istorija klostėsi visai kitaip. XIX amžiuje ji buvo aptinkama didesnėje šalies dalyje, išskyrus šiaurinius regionus. Tačiau nuo XX amžiaus pradžios populiacija ėmė smarkiai mažėti. XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje buvo skaičiuojama, kad šalyje galėjo perėti daugiausia iki 300 porų, o 2003 m. jų beliko vos 5–10 porų. Paskutinis patvirtintas perėjimas užfiksuotas 1997 m.
Šiuo metu raudongalvė dzierzba įtraukta į Lenkijos paukščių Raudonąjį sąrašą kaip regioniškai išnykusi rūšis. Nors perėjimo laikotarpiu ji kartais stebima šalies teritorijoje, iki šiol nepatvirtinta nė viena Lenkijoje perinti pora. Šis itin retas migruojantis paukštis į šalį retkarčiais užklysta balandį ir gegužę, o išskrenda rugpjūtį ir rugsėjį. Dažniausiai jis pastebimas pietų ir rytų regionuose, o centrinėje bei šiaurinėje šalies dalyje aptikimai yra ypač reti.
Nors iš pirmo žvilgsnio paukštis gali pasirodyti neįspūdingas, raudongalvė dzierzba yra plėšrūnė. Tai patvirtina jos kabliuko formos snapas. Ji minta daugiausia vabzdžiais, tačiau taip pat gaudo driežus, peles ir kitus paukščius. Dzierzbos garsėja įpročiu grobį smaigstyti ant aštrių šakelių. Taip jos ne tik „sandėliuoja“ maistą ir, manoma, gali demonstruoti savo pajėgumą partneriui, bet ir palengvina maitinimąsi, nes šio smulkaus plėšrūno kojos per silpnos tvirtai prilaikyti grobį.
Raudongalvės dzierzbos mėgsta laikytis aukštesniuose medžiuose, kur ir krauna lizdus, naudodamos samanas, žoles, plaukus bei plunksnas. Paprastai per metus jos peri vieną kartą: patelė padeda iki 6 kiaušinių, peri 14–16 dienų, o tuo metu patinas aprūpina maistu. Maždaug po 20 dienų jaunikliai jau gali palikti lizdą.
Lenkijoje šios dzierzbos anksčiau rinkdavosi įvairialypį žemės ūkio kraštovaizdį su krūmynais ar medžių juostomis. Tokios vietos suteikdavo ir slėptuvių, ir pakankamai maisto. Manoma, kad pagrindinės populiacijos nykimo priežastys – intensyvėjantis žemės ūkis, infrastruktūros plėtra ir apželdinimas mišku. Visa tai mažina tinkamų buveinių plotą ir apsunkina galimybes rasti grobio.
Šaltiniai: „hub.pl“, „otop.org.pl“, „ekologia.pl“
Leave a Reply