Po 150 metų mįslė įminta: rastas vienintelis Richardo Carringtono atvaizdas – kodėl tai svarbu dabar

Pusantro šimtmečio Richardo Carringtono išvaizda buvo apgaubta paslapties. Internete klaidžiojo neteisingi portretai, o vienintelis autentiškas atvaizdas buvo laikomas dingusiu. Situacija pasikeitė visai neseniai, kai atsitiktinis radinys internetiniame antikvariate gali pagaliau sugrąžinti veidą žmogui, kurio 1859 metų stebėjimas visiems laikams pakeitė mūsų supratimą apie Saulę.

„Royal Astronomical Society“ archyvaro padėjėja Kate Bond naršė internetines aukcionų svetaines, kai aptiko seną fotografiją. Ant kartoninės nuotraukos pagrindo pieštuku buvo užrašyta: „the late Carrington“. Šios detalės pakako, kad ji ryžtųsi pirkiniui ir pradėtų kruopštų autentiškumo tikrinimą.

Fotografija buvo perduota „John Rylands“ bibliotekos Mančesteryje specialistams, turėjusiems nustatyti, ar užrašas kitoje pusėje galėjo būti padarytas XIX amžiuje. Išvada buvo aiški: įrašas „R C Carrington, Esquire for C V Walker, Esquire“ – autentiškas. Svarbiu įrodymu tapo Charlesas Vincentas Walkeris, artimas Carringtono bičiulis ir „Royal Society“ narys, kurio vardas sustiprino tapatybės patvirtinimą.

Istorinis detektyvas: kodėl autentiškumo patikra tapo būtina

Šis atradimas ypač reikšmingas vizualinės dezinformacijos laikais. Daugelį metų internete buvo platinami netikslūs Carringtono atvaizdai – jis painiotas su Lordu Kelvinu ar George’u Airy’u, pasitaikė ir dirbtinio intelekto sugeneruotų „portretų“. Tokios klaidos ne tik iškraipė istoriją, bet ir kėlė painiavą apie skirtingų mokslininkų idėjas bei laikmečius.

1859 metų rugsėjo 1-oji: diena, pakeitusi Saulės tyrimus

1859 metų rugsėjo 1-ąją Carringtonas, vykdydamas įprastus stebėjimus savo privačioje observatorijoje Redhille, užfiksavo stulbinamą reiškinį – intensyvų balto šviesos blyksnį Saulės paviršiuje. Toks vaizdas anuomet buvo neregėtas. Astronomai jau buvo pastebėję suaktyvėjusias Saulės dėmes, tačiau tokio staigaus ir ryškaus įvykio niekas nesitikėjo.

Šio reiškinio poveikis Žemę pasiekė maždaug per 17,6 valandos – gerokai greičiau, nei paprastai keliauja koroninės masės išmetimai. Pasekmės buvo matomos visame pasaulyje: pašvaistės pasirodė net ten, kur jos beveik neįprastos, o kai kur žmonės naktį galėjo skaityti be dirbtinio apšvietimo.

Vis dėlto įspūdingas reginys turėjo ir tamsiąją pusę. Pasaulyje sutriko maždaug 200 tūkst. kilometrų telegrafo linijų veikla, operatoriai patyrė elektros smūgius, iš įrenginių pažiro kibirkštys. Kai kuriais atvejais telegramas pavyko siųsti net be maitinimo, nes linijas „maitino“ pačios geomagnetinės audros sukelta srovė. Šis reiškinys šiandien vadinamas Carringtono įvykiu ir laikomas didžiausia užfiksuota Saulės audra.

Nuo matematikos prie Saulės stebėjimų: netikėtas karjeros posūkis

Carringtonas gimė 1826 metų gegužės 26 dieną Londone. Iš pradžių jis studijavo matematiką Kembridžo universitete, tačiau greitai suprato, kad vien teoriniai skaičiavimai jo netenkina. Jį labiau traukė fizikiniai mokslai, reikalaujantys vaizduotės ir praktinio požiūrio.

1849–1852 metais jis dirbo stebėtoju Durhamo universitete, kur sekė kometas, mažąsias planetas ir 1851 metais stebėjo Saulės užtemimą. Tais pačiais metais jis tapo „Royal Astronomical Society“ nariu, tačiau buvo nepatenkintas turimos įrangos kokybe.

Pasinaudojęs iš tėvo gauta paskola (tėvas buvo vienos alaus daryklos bendraturtis), Carringtonas nusprendė pasistatyti nuosavą observatoriją Redhille. Iš pradžių jis katalogavo žvaigždes, bet netrukus jo dėmesį patraukė Saulės dėmės. Įkvėptas vokiečių astronomo mėgėjo Heinricho Schwabe’o, atradusio Saulės dėmių ciklą, Carringtonas pradėjo sistemingai stebėti Saulę. Jis pats yra pabrėžęs, kad darbas su mūsų žvaigžde jam teikė daugiau pasitenkinimo nei naktinis žvaigždžių katalogavimas.

Dešimtmetis proveržio: šiuolaikinės heliofizikos pagrindai

Vos per dešimt metų Carringtonas padarė eilę reikšmingų atradimų. Jis nustatė Saulės sukimosi ašies padėtį ir apibrėžė nulinį dienovidinį, kuris iki šiol naudojamas kaip atskaitos taškas. Jis taip pat parodė, kad Saulės dėmių platuma kinta per Saulės aktyvumo ciklą, ir identifikavo diferencialinę Saulės rotaciją – reiškinį, kai skirtingos Saulės dalys sukasi nevienodu greičiu.

Be to, jo stebėjimai patvirtino 27 dienų periodiškumą, siejamą su magnetine Saulės veikla, ir padėjo įrodyti, kad Žemės magnetiniai sutrikimai kyla dėl Saulės aktyvumo. Tai tapo pagrindu šiuolaikiniams kosminių orų tyrimams.

Carringtonas buvo žinomas ir kaip dosnus darbdavys. Jo asistentas George’as Harvey Simmondsas gaudavo 126 svarus per metus ir gyvenamąją vietą – tai laikyta vienu geriausių atlygių privačių astronomų padėjėjams tuo laikotarpiu. Įvertinus to meto pinigų perkamąją galią, toks metinis atlygis šiandien atitiktų maždaug 13 tūkst. JAV dolerių.

Įtampa su Karališkuoju astronomu ir užmarštis: Carringtono palikimas

Nors Carringtono darbai buvo kertiniai, jam gyvam esant trūko pelnyto pripažinimo. Jo santykiai su Karališkuoju astronomu George’u Airy’u buvo įtempti, o nuomonių skirtumai prisidėjo prie to, kad Carringtono indėlis ilgainiui atsidūrė paraštėse.

Jis mirė 1875 metais, o po mirties jo vardą daugeliui primindavo pirmiausia 1859-ųjų audra, bet ne paties mokslininko istorija. Todėl autentiško portreto atradimas – ne vien įdomi detalė. Tai proga prisiminti žmogų, kuris dar gerokai iki palydovų eros suprato, kaip stipriai Žemės gyvenimas priklauso nuo Saulės „nuotaikų“.