JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Jungtinės Valstijos gali atsitraukti nuo Hormuzo sąsiaurio ir nebesirūpinti jo saugumu. Vis dėlto pasaulinė naftos rinka, kurioje kainos ir tiekimo grandinės yra glaudžiai susijusios, signalizuoja priešingai.
Balandžio 1 dieną vakarinėje kalboje iš Baltųjų rūmų D. Trumpas teigė, kad JAV puolamoji operacija Irane „artėja prie pabaigos“, tačiau kartu įspėjo, jog karinės operacijos per artimiausias dvi–tris savaites gali intensyvėti.
Kalbėdamas apie Hormuzo sąsiaurį, prezidentas rėmėsi vadinamąja Amerikos „energetine dominija“: JAV esą tapo didžiausia naftos gamintoja pasaulyje, todėl nebeturi būtinybės jėga užtikrinti Persijos įlankos saugumo.
„Jungtinės Valstijos beveik nebeimportuoja naftos per Hormuzo sąsiaurį ir ateityje jos ten nebeims. Mums jos nereikia“, – pareiškė D. Trumpas.
Tačiau naftos ir dujų sektoriui tai skamba kaip netikėta žinia. Tiesa, naftos srautai iš Persijos įlankos į JAV šiandien gerokai mažesni nei anksčiau. Vis dėlto pramonė puikiai supranta, kad Persijos įlankos nafta ir toliau yra kritiškai svarbi pasaulinei rinkai, kurioje veikia didžiosios energetikos bendrovės. Dėl to, pasak apžvalgininkų, įmonių vadovai pastarosiomis savaitėmis ragino D. Trumpą spręsti Irano spaudimą Hormuzo sąsiauriui, kuris išlieka gyvybiškai svarbus pasauliniam tiekimui.
Karo Irane padariniai rodo, kad baigiasi ilgesnis laikotarpis, kai auganti naftos ir dujų gavyba JAV leido politikams tikėti, jog energetiniai pavojai, susiję su karinėmis intervencijomis, tampa mažiau reikšmingi, o energetikos įmonėms JAV užsienio politika nebėra vienas didžiausių verslo rizikos veiksnių.
Vis dėlto D. Trumpo karas Irane, taip pat jo administracijos veiksmai Venesueloje, vėl stipriai sujungė energetiką ir užsienio politiką – ir tai vyksta sunkiai prognozuojamais būdais. Energetikos sektoriaus vadovai dėl to nerimauja.
Beveik du dešimtmečius tiek demokratų, tiek respublikonų lyderiai kartojo, kad hidraulinio ardymo (fracking) paskatintas skalūnų bumas, į pasaulio rinką išliejęs didelius JAV naftos ir dujų kiekius, turėtų nutraukti Amerikos priklausomybę nuo importuojamos naftos ir sumažinti karinį įsitraukimą Persijos įlankoje, kuris nuo 8-ojo dešimtmečio formavo JAV užsienio politiką Artimuosiuose Rytuose.
Didesnė pasaulinė pasiūla, kurią iš dalies lėmė šis bumas, sumažino JAV pažeidžiamumą kainų šuoliams, palyginti su Azija ir Europa. Dėl to D. Trumpo administracija praėjusį mėnesį JAV ir Izraelio smūgius Iranui, ekonominiu požiūriu, vertino kaip palyginti nedidelės rizikos veiksmus.
Tačiau kovą įvykdyti JAV ir Izraelio smūgiai Iranui bei vėliau sekęs atsakas priminė, kad bet kokie neramumai Persijos įlankoje vis dar reiškia sutrikimus pasauliniams energijos srautams. Tai ypač svarbu didžiosioms naftos ir dujų bendrovėms, kurių investiciniai sprendimai tokioje situacijoje tampa gerokai sudėtingesni. Įtampa greitai paskatino pasaulinės energetikos krizės požymius, o dėl JAV naftos perdirbimo sektoriaus ypatumų amerikiečiai nuo kainų šuolio pasirodė esantys mažiau apsaugoti, nei galėjo manyti dalis vartotojų.
Nors aukštesnės kainos didžiosioms įmonėms suteikia finansinę pagalvę, karas įnešė daug neapibrėžtumo, kuris apsunkina ilgalaikius investicinius planus. Šios temos dominavo praėjusią savaitę Hiustone vykusioje energetikos konferencijoje „CERAWeek“. Viešojoje erdvėje vėl pradėta kalbėti apie laivų vilkstinių ir tanklaivių palydos scenarijus, primenančius 1987–1988 metų Irano ir Irako karo laikotarpį. Energetikos bendrovės taip pat aktyviai priešinasi siūlymams grąžinti žalios naftos eksporto draudimą, kuris buvo panaikintas 2015 metais.
„Jeigu kalbate su Amerikos naftos instituto narių vadovais, jie taip pat nori įsitikinti, kad darbas Irane bus užbaigtas. Negalime palikti Irano tokioje padėtyje, kad jis galėtų kontroliuoti sąsiaurį bet kurią dieną paleisdamas į jį bet kokį droną“, – leidiniui „POLITICO“ konferencijoje sakė Amerikos naftos instituto vadovas Mike’as Sommersas.
Naftos ir dujų sektorius istoriškai buvo vienas glaudžiausiai su JAV užsienio politika susijusių verslų (neskaitant gynybos). Dar Franklinas Rooseveltas sudarė susitarimus su Saudo Arabijos karališkąja šeima, numatydamas saugumo garantijas mainais į naftą. 1980 metais Jimmy Carteris, vadinamosios Karterio doktrinos rėmuose, aiškiai paskelbė, kad JAV pasirengusios siųsti karius, kad neleistų jokiai išorės jėgai perimti Persijos įlankos kontrolės. Vėlesniais dešimtmečiais JAV kariuomenė buvo dislokuota siekiant apsaugoti Hormuzo sąsiaurį ir išvaduoti nafta turtingą Kuveitą nuo Saddamo Husseino pajėgų. 2003 metų George’o W. Busho invazija į Iraką turėjo daugybę priežasčių, tačiau energetinis regiono svoris buvo vienas iš svarbių veiksnių.
Net ir Joe Bideno administracijos laikotarpiu, kai daug dėmesio skirta vėjo ir saulės energetikos investicijoms, nafta niekur nedingo. Abiejų partijų atstovai teigė, kad JAV gavyba turėtų apsaugoti šalį nuo energijos šokų ir brangių karinių įsipareigojimų. Be to, JAV dujų gavybos mastas padėjo Europai atlaikyti energetinius sukrėtimus po Rusijos invazijos į Ukrainą.
Vis dėlto, pasak buvusios JAV Nacionalinio saugumo tarybos pareigūnės Meghan O’Sullivan, per pastaruosius du dešimtmečius įvyko aiškus poslinkis.
„Energetikos svarba buvo sumažėjusi – ne todėl, kad ji nustojo būti reikšminga, o todėl, kad gausa pakeitė skaičiavimus. Kai Jungtinės Valstijos patyrė gavybos bumą, o pasaulinės rinkos plačiai užtikrino pasiūlą, politikams nebereikėjo galvoti apie energetiką kaip apie ribojantį užsienio politikos veiksnį ar jos centrinį tikslą“, – sakė ji.
Panaši mintis buvo įrašyta ir D. Trumpo administracijos 2025 metų pabaigoje pristatytoje Nacionalinio saugumo strategijoje: didėjant JAV energijos gamybai ir švelninant ribojančią politiką, esą turėtų sumažėti istorinės priežastys, dėl kurių JAV tiek daug dėmesio skiria Artimiesiems Rytams.
Tačiau, kaip teigia M. O’Sullivan, Irano krizė, D. Trumpo administracijos veiksmai Venesueloje ir JAV kuro blokada Kubai rodo, kad energetiniai interesai vėl tampa tiek įrankiu, tiek taikiniu.
Nors vidaus politikoje D. Trumpo administracija aktyviai atsitraukė nuo Joe Bideno ir Baracko Obamos laikų klimato bei aplinkosaugos taisyklių, užsienyje jos sprendimai dėl naftos ir dujų buvo mažiau nuspėjami. Dėl to didžiosios energetikos bendrovės priverstos nuolat taikytis prie kintančių aplinkybių.
Pavyzdžiui, po Venesuelos lyderio Nicolás Maduro sulaikymo sausį, prezidentui raginant JAV įmones investuoti šioje naftos turtingoje, bet sunkumų kamuojamoje šalyje, pramonės reakcija buvo vangi. „ExxonMobil“ vadovas Darrenas Woodsas šalį tuo metu pavadino „neinvestuotina“.
Tai gali pasikeisti, nes JAV skalūnų bumas silpsta ir didžiosios naftos bei dujų įmonės vėl dairosi į užsienį: į Artimuosius Rytus, taip pat į anksčiau chaotiškus, o dabar stabilesnius telkinius Irake ir Libijoje. Vis dėlto, pasak Kolumbijos universiteto Pasaulinės energetikos politikos centro vadovo Jasono Bordoffo, didesnė geopolitinės rizikos „priemoka“ regione joms nėra palanki.
Artimiausiu laikotarpiu vis dar neaišku, ar D. Trumpas iš tiesų įgyvendins grasinimą atsitraukti nuo Hormuzo sąsiaurio, ar visgi nurodys JAV kariuomenei vienaip ar kitaip užtikrinti jo saugumą.
Aišku viena: pasaulyje, kuriame nafta ir dujos išlieka dominuojančios, Jungtinės Valstijos nėra tokios „energetiškai dominuojančios“, kaip gali atrodyti – nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje.
Leave a Reply