Mokslininkai nustebo: seniausi šunų palaikai rodo, kad jie su žmogumi – gerokai anksčiau

Tarptautinė mokslininkų komanda, ištyrusi šunų kaulų fragmentus, rastus Europoje ir Anatolijoje, siūlo iš esmės peržiūrėti vieną seniausių žmogaus ir gyvūno partnerystių istorijoje. Iki šiol manyta, kad šunys buvo prijaukinti maždaug prieš 11–12 tūkst. metų, tačiau nauji duomenys rodo, jog pirmieji keturkojai žmogaus palydovai šalia mūsų atsirado gerokai anksčiau.

Šunų palaikų analizė pakeitė prijaukinimo datą

Tarptautinio projekto metu buvo analizuota iš priešistorinių kaulų fragmentų išgauta DNR. Tyrimui atrinkti radiniai iš kelių archeologinių vietovių, tarp jų – pietvakarių Anglijoje ir centrinėje Turkijoje. Kai kuriems mėginiams pavyko atkurti viso genomo sekas, leidusias aiškiai atskirti šiuos gyvūnus nuo vilkų.

Tai svarbu todėl, kad tyrėjai galėjo patvirtinti: dalis rastų palaikų priklausė ne laukiniams, o žmonių jau prijaukintiems šuniniams – tūkstančiais metų anksčiau, nei manyta iki šiol.

Seniausi genetiškai patvirtinti šuns palaikai, aptikti Turkijoje, datuojami maždaug 15 800 metų. Dar vienas individas, rastas Britų salose, yra ne jaunesnis nei 14 300 metų. Tai reiškia, kad šunys Europoje ir Vakarų Azijoje buvo paplitę dar gerokai prieš žemdirbystės ir gyvulininkystės pradžią, kai žmonės daugiausia gyveno medžiotojų-rankiotojų gyvenimo būdu. Vis dėlto, panašu, šunys jau tuomet galėjo būti nuolatiniai žmonių palydovai.

Įspūdingas prijaukintų keturkojų paplitimas

Tyrėjai pabrėžia, kad ankstyvieji šunys ne tik keliavo kartu su žmonėmis, bet ir turėjo aiškų ryšį su bendruomenėmis. Izotopiniai tyrimai parodė dar vieną įdomią detalę: Turkijoje rasti šunys buvo šeriami panašiu maistu kaip ir žmonės, pavyzdžiui, žuvimi. Tai leidžia manyti, kad šie gyvūnai buvo aktyviai integruoti į kasdienį gyvenimą.

Papildomų užuominų apie emocinę bei simbolinę šunų reikšmę suteikia ir tai, kad jų palaikai kai kur aptinkami laidojimo kontekstuose arba vietose, kuriose matyti ritualinio elgesio požymių.

Skirtingos radimviečių vietos – nuo Britanijos, per Vidurio Europą iki Anatolijos – rodo, kad šunys galėjo gana greitai plisti kartu su įvairiomis žmonių kultūromis, lydėdami jas migracijose ir prisitaikant prie aplinkos pokyčių vėlyvajame pleistocene.

Apibendrinant, šunų prijaukinimas, panašu, buvo gerokai ankstesnis ir sudėtingesnis procesas, nei manyta iki šiol. O šunys, sprendžiant iš naujausių duomenų, žmogui tapo svarbiais partneriais dar tada, kai žmonių technologijos ir bendruomenės tik pradėjo sparčiau vystytis.

Šaltiniai: „Natural History Museum“, „Nature“.