Panga (pangasius), dar vadinama rykliniu šamu, kilusi iš Mekongo deltos Vietname – vieno labiausiai industrializuotų ir labiausiai užterštų Pietryčių Azijos regionų. Į upę patenka miestų nuotekos, pesticidų likučiai iš ryžių laukų ir atliekos iš daugybės žuvininkystės ūkių. Mokslininkai yra fiksavę, kad šioje teritorijoje paviršiniuose vandenyse gali būti viršijamos Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamos sunkiųjų metalų, tokių kaip arsenas ar kadmis, normos, o kai kuriuose intakuose nustatytos padidėjusios arseno koncentracijos, viršijančios geriamojo vandens saugos ribą.
Panga yra viena iš nedaugelio žuvų, galinčių išgyventi vandenyje, kuriame mažai deguonies. Tai lemia gerai išvystyta kraujotakos sistema ir gebėjimas prie vandens paviršiaus pasisavinti atmosferos deguonį. Ši savybė palengvina intensyvią žuvų auginimo praktiką, kai vanduo keičiamas ribotai, tačiau kartu didina riziką, kad žuvies audiniuose gali kauptis sunkieji metalai ir kiti organiniai teršalai. Ilgalaikis tokių medžiagų poveikis, kaip nurodo Pasaulio sveikatos organizacija, siejamas su didesne odos, plaučių ir šlapimo pūslės vėžio rizika, taip pat nervų ir širdies bei kraujagyslių sistemos pažeidimais. Be to, galimi inkstų veiklos sutrikimai, kaulų silpnėjimas ir padidėjęs kraujospūdis.
Kita problema – antibiotikų naudojimas intensyviuose ūkiuose. Tvenkiniuose neretai laikoma itin didelė žuvų koncentracija, todėl bakterinės infekcijos plinta greitai. Siekiant jas suvaldyti, ūkiuose taikomi antimikrobiniai vaistai. Tyrimuose, kuriuos atliko Wageningeno universitetas ir Can Tho universitetas Vietname, buvo nustatyta antibiotikų pėdsakų iš ūkių išleidžiamame vandenyje ir dugno nuosėdose. Net ir mažos tokių medžiagų liekanos maiste gali paveikti žarnyno mikrobiotą – gerųjų bakterijų pusiausvyrą virškinamajame trakte.
Kontroversijų kelia ir pangos paruošimas transportavimui. Maisto pramonėje kartais naudojami natrio polifosfatai, kurie padeda sulaikyti vandenį žuvies raumenyse. Taip pagerinama filė išvaizda ir padidinama jos masė, tačiau per didelis fosfatų kiekis mityboje gali neigiamai veikti mineralų apykaitą ir papildomai apkrauti inkstus.
Svarbu ir tai, kuo žuvis šeriama. Natūralioje aplinkoje panga minta planktonu, smulkiais vandens organizmais ir organinėmis dalelėmis, nusėdančiomis į dugną. Ūkiuose ji dažniausiai šeriama augaliniais pašarais, pavyzdžiui, sojų, ryžių ar kukurūzų pagrindu, papildant riebalais, skatinančiais greitesnį augimą. Dėl to keičiasi mėsos sudėtis: joje paprastai būna mažiau omega-3 riebalų rūgščių, naudingų širdžiai ir smegenims, ir daugiau omega-6, kurių perteklius siejamas su uždegiminių procesų stiprėjimu. Tai reiškia, kad maistinė vertė gali būti mažesnė nei riebesnių jūrinių žuvų, tokių kaip lašiša ar skumbrė.
Prie žuvų, kurios ypač linkusios kaupti sunkiuosius metalus, priskiriamas ir kardžuvė bei didesnės tunų rūšys. Tai plėšrūnai, esantys aukštai mitybos grandinėje, todėl su kiekvienu grobiu kaupia nedidelius gyvsidabrio kiekius. Pavojingiausia forma – metilgyvsidabris, pasižymintis stipriu neurotoksiniu poveikiu. Europos maisto saugos tarnyba yra nurodžiusi, kad didžiausios šios medžiagos koncentracijos aptinkamos būtent stambiose plėšriosiose žuvyse, o nėščiosios priskiriamos prie ypač jautrių grupių dėl galimos įtakos vaisiaus nervų sistemos vystymuisi.
Metilgyvsidabris lengvai patenka į organizmą ir gali kauptis smegenyse bei nerviniuose audiniuose. Reguliarus jo vartojimas siejamas su vaikų nervų sistemos raidos sutrikimų rizika ir didesne širdies bei kraujagyslių ligų tikimybe suaugusiesiems. Vokietijos Federalinis rizikos vertinimo institutas yra pateikęs vertinimų, kad net viena ar dvi kardžuvės porcijos gali priartinti prie leistinos metilgyvsidabrio ribos, ypač vaisingo amžiaus moterims. Tuno atveju dažnai nurodoma, kad saikingas vartojimas gali būti laikomas saugesniu, tačiau didesnio užterštumo atvejais net viena porcija gali reikšmingai padidinti suvartojamą kiekį.
Į rizikingų žuvų sąrašą dažnai įtraukiama ir vadinamoji sviestžuvė (escolar). Šios žuvies mėsoje natūraliai būna daug vaškinių esterių, kurių žmogaus virškinimo sistema neskaido. Dėl to kai kuriems žmonėms po vartojimo gali pasireikšti staigūs virškinamojo trakto simptomai: viduriavimas, pilvo skausmai, pykinimas ar vėmimas.
Antibiotikų likučiai žuvų mėsoje laikomi ilgalaike rizika: jie nebūtinai sukelia staigius apsinuodijimo požymius, tačiau nuolatinė ekspozicija gali trikdyti žarnyno mikrobiomą ir prisidėti prie antimikrobinio atsparumo augimo – situacijos, kai įprasti antibiotikai ima veikti prasčiau.
Dėl šių priežasčių Jungtinėse Valstijose panga yra prižiūrima griežčiau nei daugelyje Europos šalių. Importo kontrolė yra sugriežtinta, o į rinką patenkančios siuntos tikrinamos dėl galimų antibiotikų, pesticidų ir sunkiųjų metalų likučių.
Leave a Reply