Amazono džiunglių širdyje galima rasti ne tik laukinę gamtą, bet ir senųjų civilizacijų pėdsakų. Pasitelkę šiuolaikines technologijas, įskaitant palydovinių vaizdų analizę, mokslininkai aptiko didžiulį senovinių kelių tinklą. Skaičiuojama, kad jis driekiasi maždaug 350 kilometrų, o kai kurių šių kelių amžius gali siekti net 2700 metų – tai reikštų, kad seniausi jų galėjo atsirasti dar VIII a. pr. m. e.
Šis atradimas kertasi su ilgai vyravusiu įsitikinimu, esą Amazonėje praeityje gyveno tik nedidelės, išsibarsčiusios bendruomenės, besivertusios paprastu gyvenimo būdu. Vis daugiau įrodymų rodo kitokį vaizdą: regione galėjo egzistuoti sudėtingesnės socialinės struktūros, pajėgios įgyvendinti didelės apimties inžinerinius projektus.
Tyrėjų duomenimis, tinklą sudaro šimtai skirtingo pločio ir paskirties kelių. Identifikuota mažiausiai 634 platūs traktai ir 321 siauresnis takas, išsidėstę daugiau nei 134 tūkst. kvadratinių kilometrų plote pietvakarių Amazonėje. Dauguma kelių buvo labai tiesūs, dažnai trumpesni nei 500 metrų, nors kai kurie driekėsi kelis kilometrus. Jie kirto tankų žemės statinių tinklą – pylimus, griovius ir geoglifus.
Kelių pobūdis leidžia manyti, kad jie atliko daugiau funkcijų nei vien susisiekimo. Platūs traktai, kai kur siekę iki 40 metrų pločio, greičiausiai buvo naudojami ceremonijoms. Jie neretai vedė nuo monumentalių struktūrų ir buvo orientuoti pagal pasaulio kryptis, o tai gali rodyti sąsajas su astronominiais stebėjimais ar religiniais ritualais.
Tuo metu siauresni takai, aptikti aplink gyvenvietes, veikiausiai turėjo praktiškesnę paskirtį. Jie jungė gyvenamąsias vietas su kitais regiono taškais, palengvindami kasdienį žmonių ir prekių judėjimą. Maršrutų analizė parodė, kad beveik 40 proc. kelių vedė link upių, taip pabrėždami vandens kelių reikšmę ūkiui ir komunikacijai. Kiti takai jungė skirtingus žemės statinių kompleksus, formuodami plačią socialinių ir ekonominių ryšių sistemą.
Svarbu ir tai, kad šie keliai nebuvo išsidėstę atsitiktinai. Didžiausias jų tankis fiksuotas ten, kur aptikta daugiausia žemės struktūrų. Tai leidžia daryti išvadą, jog regione galėjo veikti ne vienas organizuotas gyvenviečių centras. Be to, sudėtingesni erdviniai dariniai – pavyzdžiui, keturkampės gyvenvietės ar išplėtoti pylimų kompleksai – buvo akivaizdžiai geriau sujungti keliais nei paprastesnės formos. Tai gali reikšti gyvenviečių hierarchiją ir pažangią teritorijos planavimo organizaciją.
Archeologai vis dažniau aptinka panašias struktūras dėl tokių technologijų kaip LiDAR ir palydovinių duomenų analizė. Jos leidžia „prasižiūrėti“ pro tankią augmeniją ir atskleisti po ja slypinčius senųjų Amazonės visuomenių pėdsakus. Jau anksčiau buvo randami dideli gyvenviečių, platformų ir dirbamų laukų kompleksai, rodantys erdvės panaudojimą, kuriame susipina urbanistiniai ir žemdirbystės kraštovaizdžio elementai. Šis atvejis – dar vienas argumentas, kad tyrėjai apie Amazonės praeitį dar nepasakė paskutinio žodžio.
Šaltinis: „Latin American Antiquity“
Leave a Reply