Ankstyvieji ūkininkai mūsų Europos dalyje naudojo gerokai pažangesnius metodus, nei įprasta manyti. Tokią išvadą pateikė nauji Gdansko universiteto mokslininkų tyrimai, atskleidę, kaip prieš tūkstančius metų buvo organizuojama maisto gamyba ir išteklių valdymas.
Technologinis lygis nustebino net tyrėjus
Tyrimas sutelktas į Kujavų regioną – vieną svarbiausių ankstyvojo žemdirbystės židinių Vidurio Europoje. Mokslininkai analizavo žmonių palaikus, gyvūnų kaulus ir augalines liekanas iš daugiau kaip 30 archeologinių vietovių. Radiniai datuojami laikotarpiu maždaug nuo 4100 iki 1200 metų prieš mūsų erą.
Ypatingą reikšmę turėjo kaulų kolageno izotopiniai tyrimai. Jie leido atkurti senųjų bendruomenių mitybą ir įvertinti, kaip buvo tvarkomasi su gamtos ištekliais bei žemdirbystės produkcija.
Rezultatai parodė itin svarbų dalyką: jau patys ankstyviausi ūkininkai taikė praktikas, gerinančias dirvožemio kokybę. Kviečių ir miežių grūduose nustatytas padidėjęs azoto kiekis – aiškus tręšimo pėdsakas. Labiausiai tikėtina, kad tam buvo naudojamas mėšlas, o tai rodo sąmoningas pastangas išlaikyti žemės derlingumą ir stabilų derlių.
Šie duomenys leidžia suabejoti įsitikinimu, kad ankstyvoji žemdirbystė šiame regione buvo primityvi ir menkai produktyvi. Pasirodo, Kujavų gyventojai ne tik augino augalus ir laikė gyvulius, bet ir gebėjo planingai, ilgalaikėje perspektyvoje valdyti aplinką.
Socialinę nelygybę išduoda net mitybos pėdsakai
Tyrėjų teigimu, ilgą laiką bendruomenių mityba išliko gana stabili. Joje dominavo augaliniai produktai bei gyvūninės kilmės maistas – mėsa ir pieno produktai, o žuvys ir kiti vandens ištekliai sudarė tik nedidelę dalį.
Ryškesni pokyčiai pradėjo matytis tuomet, kai regione pasirodė naujos gyventojų grupės, siejamos, be kita ko, su virvelinės keramikos kultūra. Kartu keitėsi mitybos ir gyvenviečių modeliai.
Vienas įdomiausių lūžių fiksuojamas bronzos amžiuje, kai archeologinėje medžiagoje staiga atsiranda soros. Šis augalas yra atsparus sausrai ir greitai subręsta, todėl tapo svarbia raciono dalimi. Mokslininkai mano, kad sorų paplitimas greičiausiai nebuvo vien vietinės raidos rezultatas – tai galėjo būti migracijų arba kontaktų su kitomis bendruomenėmis padarinys, kai kartu atkeliavo ir naujos auginimo technologijos.
Tyrimas taip pat atskleidė pirmuosius socialinės diferenciacijos požymius. Iš mitybos rekonstrukcijų sprendžiama, kad ne visi žmonės turėjo vienodą prieigą prie maisto: dalis asmenų vartojo daugiau mėsos nei kiti. Tai gali rodyti besiformuojančias ankstyvąsias socialines struktūras ir nelygybę, kurią anksčiau buvo sunku patikimai įžvelgti archeologinėje medžiagoje.
Kaip matyti, Kujavų priešistorės gyventojai buvo ne tik žemdirbystės pionieriai šiame Europos regione, bet ir sąmoningi inovatoriai, gebėję planuoti, prisitaikyti ir diegti pažangius sprendimus.
Šaltiniai: „Royal Society Open Science“, „Eureka Alert“.
Leave a Reply