Kasdien kalbame vis mažiau – ir tai nėra tik vaizdinga metafora apie nykstančius pokalbius. Nauja analizė, paremta 2005–2019 metų duomenimis, rodo aiškią tendenciją: vidutinis per dieną ištariamų žodžių skaičius kasmet mažėjo maždaug 338 žodžiais. Taip nuo maždaug 16 tūkst. žodžių per dieną 2005 metais buvo nusileista iki maždaug 12,7 tūkst. 2019-aisiais.
Tyrimas daugiausia rėmėsi JAV ir dalies Europos imtimis, todėl išvadų apie viso pasaulio „tylą“ daryti negalima. Vis dėlto skaičiai kelia nerimą, nes kalbama ne apie vieną didelį prarastą pokalbį, o apie šimtų smulkių kasdienių apsikeitimų nykimą. Tai keli sakiniai prie kasos, trumpas klausimas apie kryptį, persimetimas žodžiu su kaimynu, atsitiktinė pastaba – smulkmenos statistikoje, bet svarbi socialinio gyvenimo kasdienybė.
Įdomiausia tai, kad tyrėjai iš pradžių neieškojo patvirtinimo idėjai, jog technologijos „žudo“ pokalbį. Jie mėgino atkartoti ankstesnį tyrimą apie moterų ir vyrų kalbėjimo skirtumus, tačiau netikėtai pastebėjo kur kas platesnį reiškinį: bendras kasdienės kalbos lygis per tą laikotarpį akivaizdžiai smuko. Kitaip tariant, mokslas ieškojo vieno atsakymo, o rado daug didesnį klausimą.
Kas iš tiesų nyksta kasdieniuose pokalbiuose?
Darbo autoriai rėmėsi 22 tyrimais, atliktais 2005–2019 metais, kuriuose dalyvavo apie 2200 žmonių. Svarbu tai, kad šie projektai nebuvo skirti „pokalbių krizės“ matavimui – jų temos buvo įvairios: nuo santykių ir skyrybų iki meditacijos ar gyvenimo su liga. Dėl to rezultatas atrodo dar įtikinamesnis: tendencija išryškėjo iš duomenų, kurie nebuvo rinkti specialiai tokiai išvadai pagrįsti.
Jeigu žmonių būtų tiesiog paklausta, ar jie jaučia, kad mažiau bendrauja, atsakymai galėtų būti paveikti šiuolaikinių baimių, stereotipų ar nuotaikų. Šiuo atveju analizuotas kasdienis žodžių vartojimas, užfiksuotas kitais tikslais, todėl kritimas labiau primena ne publicistinę diagnozę, o išmatuojamą, nuoseklų kasdienės kalbos mažėjimą.
Vienas ryškiausių šio reiškinio aspektų – jo „išsiskaidymas“. 338 žodžiai per metus neatrodo kaip dramatinis pokytis, tačiau esmė ta, kad tai nėra vienas dingoęs ilgas pokalbis. Greičiau nyksta dešimtys mažų mikrointerakcijų, kurios sudaro dienos foną. Tarsi miestas neprarastų vienos pagrindinės gatvės, o tyliai užvertų vis daugiau mažų praėjimų, kiemų ir trumpinimų – formaliai judėti dar galima, bet erdvė tampa mažiau gyva.
Išmanusis telefonas – ne vienintelis kaltininkas, bet jį sunku išteisinti
Paprasta reakcija būtų viską paaiškinti telefonais, žinutėmis ir socialiniais tinklais. Tyrėjai tokios galimybės neatmeta: tai, tikėtina, yra dalis paaiškinimo. Tačiau kartu jie akcentuoja platesnį pokytį – pasikeitusią kasdienybės „architektūrą“. Savitarnos kasos, navigacija vietoje klausimo praeiviui, ekranai užsakymams vietoje trumpo dialogo – situacijų, kuriose reikia arba bent jau įprasta prabilti su nepažįstamuoju, mažėja.
Ši platesnė perspektyva rodo, kad problema nėra vien technologijų buvimas kišenėje. Keičiasi pats modernus gyvenimas: jis vis labiau pašalina smulkų socialinį „trinties“ elementą. Viskas daroma greičiau, sklandžiau, patogiau ir mažiau priklausoma nuo kitų žmonių. Tačiau kartu su tuo nyksta ir paprastas žmogiškas kontaktas – ne dideli pokalbiai apie gyvenimo prasmę, o kasdienis buvimo tarp kitų „triukšmas“.
Tyrimas taip pat parodė, kad kritimas ryškesnis tarp jaunesnių suaugusiųjų. Jaunesniems nei 25 metų dalyviams jis siekė apie 452 žodžius per metus, o vyresniems – apie 314. Tai leidžia spėti, kad skaitmeninė komunikacija ypač stipriai pakeičia kalbėjimą ten, kur socialinis gyvenimas jau seniai glaudžiai susietas su ekranais. Vis dėlto ši tendencija paliečia ir vyresnius, tad jos neįmanoma nurašyti vien teiginiui, kad „jaunimas nebekalba“.
Gal rašome daugiau, bet tai nereiškia, kad nieko neįvyko
Tyrėjai pabrėžia, kad bendras žodžių kiekis visais kanalais nebūtinai sumažėjo. Įskaičiavus žinutes, komentarus, el. laiškus ir kitą tekstinį gyvenimą internete, jis galėjo net išaugti. Tačiau tai neišsprendžia klausimo, nes svarbu ne vien tai, kiek kalbos pagaminame, bet ir kokį ryšį ta kalba palaiko.
Gyvas kalbėjimas perduoda tai, ko tekstas dažnai neatkuria iki galo: tempą, intonaciją, dvejojimą, buvimo šalia pojūtį. Rašytinė žinutė gali būti greitesnė ar patogesnė, bet ji ne visada palieka tokį pat socialinį pėdsaką. Tai primena skirtumą tarp informacijos gavimo ir artumo patyrimo: abu dalykai susiję, tačiau ne tapatūs.
Jei iš kasdienybės išnyksta trumpos, atsitiktinės šnekos, keičiasi ne tik informacijos perdavimas. Keičiasi ir pats buvimo tarp žmonių jausmas. Tam nereikia didelės, romantizuotos vienatvės – kartais užtenka, kad niekas nebeužduoda paprasto klausimo: ar ši eilė tikrai prie to langelio?
Šaltinis: „IFL Science“
Leave a Reply