„Pilkoji reneta“ – sena obuolių veislė, gerai pažįstama soduose ir plačiai naudojama namų virtuvėje. Ją atpažinti nesunku: matinė, kiek šiurkšti žievelė, tvirtas minkštimas ir ryškiai rūgštokas skonis. Ši veislė nėra tokia saldi kaip daugelis šiuolaikinių desertinių obuolių, todėl puikiai tinka tiek valgymui žalia, tiek termiškai apdoroti.
Tačiau šios veislės pranašumas – ne vien skonis. „Pilkoji reneta“ vertinama dėl didesnio skaidulų kiekio, pektinų, natūralių polifenolių ir mažesnio saldumo, lyginant su daugeliu populiarių veislių. Ji ilgiau suteikia sotumo jausmą, gali būti patogus pasirinkimas tiems, kurie stengiasi kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje, o virtuvėje suteikia daugiau galimybių nei minkšti ir itin saldūs obuoliai. Ką tai reiškia kalbant apie cholesterolį?
Žmonės, sergantys diabetu ar turintys atsparumą insulinui, dažnai geriau toleruoja vaisius, kuriuose daugiau skaidulų ir mažiau intensyvaus saldumo. „Pilkoji reneta“ priskiriama būtent tokiai grupei. Tai nereiškia, kad ji „visai nekelia cukraus“, tačiau skaidulos gali padėti švelninti gliukozės svyravimus, palyginti su labai prinokusiais, saldžiais vaisiais, valgant juos be porcijų kontrolės.
Pagrindiniai šios veislės privalumai mityboje – skaidulos, lėtinančios cukrų pasisavinimą, mažesnis juntamas saldumas, didesnis sotumas suvalgius, taip pat galimybė ją derinti su baltymais ir riebalais subalansuotame valgyme.
Geriausią efektą dažniausiai duoda obuolį valgyti visą, su žievele – žinoma, tik gerai nuplautą ir tinkamą vartoti. Obuolių sultys, net ir naminės, veikia kitaip, nes jose praktiškai nelieka tokio skaidulų kiekio, kokį gauname suvalgę visą vaisių.
Nors negalima teigti, kad vienas obuolys „išvalo arterijas“, galima sakyti, jog „Pilkoji reneta“ gali būti širdžiai palankios mitybos dalis. Skaidulos, pektinai ir augaliniai antioksidantai prisideda prie mitybos modelio, kuris padeda palaikyti normalų cholesterolio lygį.
Praktiškai tai gali atrodyti taip: vietoje bandelės, šokoladinio batonėlio ar saldaus jogurto vakare pasirenkama kepta „Pilkoji reneta“ su cinamonu. Toks pokytis atrodo nedidelis, tačiau būtent iš daugybės kasdienių sprendimų susideda mityba, palanki širdžiai.
Vaizdžiai sakoma, kad obuoliuose esančios medžiagos padeda organizmui „susitvarkyti iš vidaus“, todėl neretai girdimas posakis, jog obuoliai „nupurto dulkes nuo kraujagyslių“. Tai supaprastinimas, tačiau esmė tokia pati: skaidulomis ir augaliniais antioksidantais turtinga mityba gali padėti palaikyti normalų cholesterolį. Vis dėlto svarbu suprasti, kad vieno obuolio nepakanka – reikalingi ilgalaikiai įpročių pokyčiai.
„Pilkosios renetos“ privalumas ir tas, kad ji suteikia sotumo jausmą, gali sumažinti norą užkandžiauti saldumynais vakare, padeda rinktis mažiau perdirbtą maistą ir prisideda prie kasdienio skaidulų kiekio.
Jei cholesterolio rodikliai padidėję, vien obuolys nepakeis gydymo ar individualiai sudarytos mitybos, tačiau gali būti puikus kasdienio subalansuoto raciono elementas.
Geriausia „Pilkoji reneta“ – žalia, su gerai nuplauta žievele, nes būtent joje yra nemažai vertingų medžiagų. Obuolį galima dėti, pavyzdžiui, į morkų salotas. Norint daugiau įvairovės, verta ją kepti (trumpai, be cukraus, geriausia tik su cinamonu), troškinti (su trupučiu vandens, nepasaldinant), tarkuoti į avižinę košę ar gaminti namų trintą obuolių tyrę, pavyzdžiui, su imbieru.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į tariamai „fit“ receptus, kurie galiausiai būna gausūs medaus, klevų sirupo ar saldžios, riebios trupinių tešlos – tokiu atveju obuolio nauda nublanksta.
Leave a Reply