Japonijos mokslininkai aptiko paslėptą 3 mln. metų senumo ugnikalnį Ramiojo vandenyno dugne

Tyrimams mokslininkai pasitelkė pilotuojamą povandeninį aparatą „Šinкай 6500“.

Japonijos mokslininkai Ramiojo vandenyno dugne aptiko povandeninį ugnikalnį, kurio amžius siekia maždaug 3 mln. metų. Objektas yra senovinėje Ramiojo vandenyno plokštės dalyje, netoli Minamitori salos.

Tyrime pažymima, kad šis ugnikalnis priklauso retam vulkaninės veiklos tipui, vadinamam „petit-spot“ vulkanizmu. Tokie dariniai laikomi neįprastais, nes formuojasi dėl plokštę veikiančių lenkimo įtempių, o ne dėl tiesioginių tektoninių susidūrimų.

Ugnikalnis aptiktas atokiame Ramiojo vandenyno vakarinės dalies regione, netoli rytiniausio Japonijos taško. Jo identifikavimas rėmėsi jūros dugno kartografavimo duomenų ir pilotuojamų giliavandenių tyrimų deriniu.

Mokslininkai nurodė, kad tyrimams naudojo pilotuojamą povandeninį aparatą „Šinкай 6500“, galintį leistis iki 6500 metrų gylio. Šis aparatas leido tiesiogiai apžiūrėti vietovę ir surinkti uolienų mėginius iš įtariamo darinio.

„Iš pradžių įtarėme, kad ten yra nedidelis ugnikalnis, kai išanalizavome Japonijos pakrančių apsaugos surinktus batimetrinius duomenis“, – teigė tyrėjai.

Per nėrimus paimti mėginiai patvirtino vulkaninės kilmės medžiagos buvimą. Tai sustiprino interpretaciją, kad aptikta struktūra yra į vandenyninę plokštę įsiterpęs povandeninis ugnikalnis.

Pasak mokslininkų, „petit-spot“ tipo ugnikalniai yra jauni, nedideli ugnikalniai, susidarantys palei plyšius tektoninių plokščių pakraščiuose. Šie plyšiai tiesiogiai susiję su Ramiojo vandenyno plokštės mechanine deformacija, kai ji grimzta į mantiją.

Šių išsiveržimų magmos šaltinis siejamas su astenosfera – viršutiniu Žemės mantijos sluoksniu. Tyrėjai pabrėžia, kad ši zona svarbi tektoninių plokščių judėjimui ir tiekia medžiagą, kuri maitina „petit-spot“ tipo ugnikalnius.

„Šio naujo ugnikalnio atradimas suteikia įdomią galimybę toliau tirti šį regioną ir, tikimės, aptikti daugiau „petit-spot“ tipo ugnikalnių“, – sakė dr. Naoto Hirano iš Tohoku universiteto Šiaurės Rytų Azijos tyrimų centro.

Taip pat primenama, kad Lozanos universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su Anna Rosa Corsaro iš Katanijoje veikiančio Nacionalinio geofizikos ir vulkanologijos instituto, atliko tyrimą, kuriuo siekta daugiau sužinoti apie Etnos ugnikalnio susidarymą.

Pasak tyrėjų, tikėtina, kad Etna nesusiformavo nė vienu iš trijų pagrindinių mechanizmų, įprastai aiškinančių ugnikalnių kilmę. Nors ugnikalnis yra netoli subdukcijos zonos, jo cheminė sudėtis primena karštųjų taškų vulkanizmą, tačiau netoliese karštųjų taškų nenustatyta.

Neatmetama, kad Sicilijos ugnikalnis gali priklausyti mažiau žinomai ketvirtajai kategorijai – vadinamiesiems „petit-spot“ ugnikalniams, kuriuos 2006 m. pirmą kartą aprašė Japonijos geologai. Šie mažyčiai povandeniniai ugnikalniai laikomi svarbiu įrodymu, kad viršutinėje Žemės mantijos dalyje egzistuoja magmos sankaupos.