Dauguma žiniasklaidos pranešimų apie grėsmes iš kosmoso dažniausiai sukasi apie milžiniškus, miestų dydžio objektus, galinčius sukelti pasaulinę katastrofą. Tačiau astronomams ne mažiau įdomi, o neretai ir kur kas daugiau pasakanti istorija slypi mažytėse dalelėse – ne didesnėse nei smėlio grūdelis. Naujausi tyrimai rodo, kad Žemė šiuo metu kerta nuolaužų srautą, likusį po asteroido, kuris priartėjo prie Saulės per arti ir neišgyveno šio susitikimo.
Kiekvieną naktį tūkstančiai automatizuotų stebėjimo sistemų visame pasaulyje skenuoja dangų ieškodamos „krintančių žvaigždžių“. Tai, kas plika akimi atrodo kaip trumpas šviesos blyksnis, planetologams yra vertingas duomenų rinkinys. Meteorai susidaro tuomet, kai į Žemės atmosferą įlekia uolienos dalelė, kurios greitis viršija 25 kilometrus per sekundę. Dėl trinties jos paviršius akimirksniu įkaista ir garuoja, o danguje lieka jonizuotų, švytinčių dujų takas. Jei objektas didesnis, panašus į riedulį, jis vadinamas bolidu.
Įprastai tokių reiškinių šaltinis būna kometos, dažnai vadinamos „nešvariomis sniego gniūžtėmis“. Priartėjusios prie Saulės jos patiria sublimaciją: ledas virsta dujomis ir į erdvę išneša dulkes. Vis dėlto nauja publikacija žurnale „The Astrophysical Journal“ (2026 m. kovas) nurodo kitą, gerokai retesnį scenarijų – asteroidų, kuriuos anksčiau laikėme „neaktyviomis“ sausomis uolomis, suaktyvėjimą.
Atrasta nauja „uolinė kometa“
Mokslininkų komanda, vadovaujama Patricko M. Shobero, išanalizavo milijonus meteorų stebėjimų, surinktų viso dangaus kamerų tinklų Kanadoje, Japonijoje, Kalifornijoje ir Europoje. Šiame duomenų masyve jie aptiko kompaktišką 282 meteorų grupę, kuri neatitiko nė vieno žinomo meteoritų srauto. Išanalizavus trajektorijas pavyko atkurti jų „motininio“ kūno orbitą. Paaiškėjo, kad ji driekiasi beveik penkis kartus arčiau Saulės nei Žemės orbita.
Toks ekstremalus priartėjimas prie žvaigždės turi pražūtingų padarinių. Astronomai yra įvedę terminą „uolinė kometa“ – taip vadinami asteroidai, kurie elgiasi panašiai kaip kometos, nors ledo neturi. Šiuo atveju uolieną ardo ne sublimacija, o milžiniškas Saulės karštis: dėl intensyvių temperatūrinių įtempių asteroido paviršius skyla, trupa ir į kosmosą išmeta nuolaužų debesis.
Kodėl šie stebėjimai svarbūs mokslui?
Stebėdami, kaip meteoriai sudega atmosferoje, mokslininkai gali įvertinti jų tankį ir atsparumą. Naujai aptikto srauto dalelės pasirodė esą gerokai tvirtesnės nei trapus kometinis materialas, bet kartu labiau linkusios irti nei įprasti geležinių asteroidų fragmentai. Tai leidžia manyti, kad kalbama apie uolieną, kuri buvo tiesiogine prasme „iškepinta“ Saulės.
Žinomiausias tokio tipo objekto pavyzdys – asteroidas 3200 Phaethon, kasmet sukeliantis Gruodį matomą Geminidų meteorų srautą. Naujas atradimas rodo, kad tokių „aktyvių“ asteroidų mūsų kosminėje kaimynystėje gali būti daugiau, nei manyta, o jie patys gali būti svarbi trūkstama grandis aiškinantis mažųjų Saulės sistemos kūnų evoliuciją.
Paslaptingo šaltinio paieškos
Nors meteorų srautas jau nustatytas, pats motininis kūnas – objektas, nuo kurio atskilo šie 282 fragmentai, – tradiciniams teleskopams vis dar lieka nepasiekiamas. Tai gali būti labai tamsus, mažo atspindžio objektas, judantis orbita, kurią sunku stebėti dėl artumo Saulei. Čia svarbų vaidmenį atlieka planetinė gynyba.
Mokslininkai dideles viltis sieja su NASA misija „NEO Surveyor“, kurios startas planuojamas 2027 metais. Šis infraraudonųjų spindulių kosminis teleskopas kuriamas būtent tam, kad aptiktų tamsius ir potencialiai pavojingus objektus, artėjančius prie Žemės iš Saulės pusės. Tai galėtų tapti idealiu įrankiu galutinai nustatyti naujai atrasto meteorų srauto „tėvą“.
Suprasti procesus, dėl kurių tokie asteroidai skyla, svarbu ne vien dėl mokslinio smalsumo. Žinios apie tai, kaip šie kūnai elgiasi veikiami ekstremalių fizinių jėgų, padeda geriau pasirengti galimam susidūrimui su didesniu objektu. Kiekvienas mažas meteoras, sudegantis virš mūsų galvų, tampa dar viena dėlionės detale, leidžiančia tiksliau įvertinti Žemės saugumą.
Leave a Reply