NASA marsaeigis Curiosity, keliaudamas link Antofagastos kraterio, užfiksavo neįprastą uolienų paviršiaus raštą, primenantį žvynus ar korį. Nuotraukose matyti tūkstančiai daugiakampių, kurie tęsiasi per kelis metrus ir yra gerokai gausesni nei panašūs raštai, anksčiau fiksuoti Gale kraterio apylinkėse.
Šį radinį NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos projekto mokslininkė Abigail Fraeman apibūdino kaip korio formos daugiakampius. Pasak jos, Curiosity komandos turimi vaizdai rodo, kad tokia tekstūra vietomis dengia labai didelį plotą, todėl kyla klausimas, kokios sąlygos galėjo suformuoti tokį išskirtinį raštą.
„Esame matę panašiai daugiakampiais suskeldėjusių uolienų ir anksčiau, tačiau šį kartą jų gausa atrodo neįprastai įspūdinga, o raštas tęsiasi metrais“, – sakė Abigail Fraeman.
Kaip gimsta daugiakampiai raštai
Žemėje tokie daugiakampiai dažniausiai susidaro, kai gruntas kartotinai plečiasi ir traukiasi. Tai nutinka, kai prisotintas vandens dumblas išdžiūsta ir suskyla, o vėliau procesas pasikartoja dar ne kartą, brandindamas vis taisyklingesnį raštą.
Mokslininkai aiškina, kad vienkartinis džiūvimas dažniau palieka T formos susikirtimus, o kartotinių drėgimo ir džiūvimo ciklų metu įtrūkimai ima jungtis Y formomis ir ilgainiui suformuoja šešiakampiams artimą struktūrą. Būtent tokia branda siejama su pasikartojančiomis, sezoninėmis ar ciklinėmis aplinkos sąlygomis.
Kodėl Marse tai ypač svarbu
Marse skeldėjimai, būdingi džiūstančiam dumblui, laikomi retesniais, nes planeta seniai prarado stabilų skysto vandens buvimą paviršiuje. Vis dėlto Curiosity jau anksčiau Gale krateryje buvo aptikęs senovinių purvo įtrūkimų požymių, parodančių, kad bent kai kur vanduo galėjo pasirodyti epizodiškai.
Antofagastos kraterio atveju papildomą intrigą kelia tai, kad dalis daugiakampių atrodo išryškinti tarsi keteromis. Tokios keteros gali susidaryti, kai mineralai užpildo senus plyšius, o vėliau tampa atsparesni erozijai nei aplinkinė uoliena, todėl įtrūkimų vietos ilgainiui ima iškilti reljefe.
Paralelės su Pontours vietove
Panašus, ryškiai taisyklingų šešiakampių raštas buvo aprašytas Pontours vietovėje, kuri mokslinėje literatūroje siejama su daugkartiniais drėgimo ir džiūvimo epizodais praeityje. Ten nustatyti požymiai rodė, kad procesas nebuvo vienkartinis, o veikiau kartotinis ir galėjęs atspindėti ciklinį klimatą.
Ar Antofagastos ir Pontours atvejai iš tiesų analogiški, kol kas neaišku, nes būtina palyginti mineraloginę ir cheminę sudėtį. Pontours vietovėje, pavyzdžiui, buvo aptikta druskų, siejamų su garuojančių sūrymų nuogulomis, o Antofagastos duomenys dar tik analizuojami.
„Toliau rinkome daug vaizdų ir cheminės sudėties duomenų, kurie padės atskirti skirtingas hipotezes, kaip susiformavo korio tekstūros“, – sakė Abigail Fraeman.
Curiosity komanda jau surinko papildomų Mastcam vaizdų ir cheminių matavimų, kurie turėtų padėti nustatyti, ar raštus sukūrė džiūvęs dumblas, su šalčio procesais susiję įtrūkimai, ar mineralų prisodrinti plyšiai, vėliau išryškėję dėl erozijos. Kuo daugiau tokių vietų aptinkama, tuo labiau ryškėja vaizdas, kad Marso vandens istorija galėjo būti sudėtingesnė, nei rodo šiandieninis sausas planetos paviršius.
Šaltiniai:
– https://science.nasa.gov/blog/curiosity-blog-sols-4859-4866-one-small-crater-and-thousands-of-polygons/
– https://www.nature.com/articles/s41586-023-06220-3
– https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0032063324000XXX
Leave a Reply