Daugelis pirkėjų mėsos skyriuje ieško greito ir patogaus pasirinkimo sumuštiniams, tačiau dalis pigesnių gaminių tik imituoja mėsą. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo patraukliai, o pavadinimai žada „naminį“ ar „tradicinį“ skonį, bet sudėtis neretai rodo priešingai. Tokiuose gaminiuose nemažą dalį gali sudaryti vanduo, riebalai, druska ir technologiniai priedai.
Ypač daug klausimų kelia gaminiai, kuriuose naudojama mechaniškai atskirta mėsa. Tai žaliava, gaunama nuo kaulų nuimant likučius mechaniniu būdu, todėl joje gali būti daugiau jungiamojo audinio, kremzlių ir kitų smulkintų dalių. Tokia žaliava dažniau aptinkama pigesnėse dešrelėse, paštetuose ar vadinamosiose „maltinėse“ konservuose, o jų maistinė vertė paprastai prastesnė.
Kas išduoda prastą sudėtį?
Vienas aiškiausių signalų yra labai ilgas ingredientų sąrašas. Kuo daugiau stabilizatorių, tirštiklių, skonio stipriklių ir kitų priedų, tuo didesnė tikimybė, kad produktas stipriai apdorotas ir tik iš dalies sudarytas iš mėsos. Verta ieškoti aiškiai nurodyto mėsos kiekio, nes aukštesnės kokybės gaminiuose jis dažnai būna didesnis.
Dar vienas požymis yra vadinamasis „pripūstas“ gaminys, kai į mėsą įšvirkščiama sūrymo ar vandens, kad ji svertų daugiau ir būtų sultingesnė. Tai siejama su fosfatų naudojimu, kurie padeda sulaikyti vandenį produkto struktūroje. Praktikoje tai reiškia, kad dalį kainos pirkėjas sumoka ne už mėsą, o už papildomą skystį.
Vertinant išvaizdą, verta suklusti, jei kumpis ar dešra atrodo nenatūraliai vienalytė, idealiai lygi, o spalva pernelyg ryški. Intensyvi rožinė spalva dažnai siejama su nitritais, kurie naudojami vytinant ar sūdant ir padeda užtikrinti spalvą bei mikrobiologinį saugumą. Vis dėlto sveikatos institucijos pabrėžia, kad perdirbtos mėsos vartojimą verta riboti, nes reguliariai vartojant didesniais kiekiais didėja nepageidaujamų pasekmių rizika.
Marketingas, kaina ir galiojimo laikas
Pirkėjus dažnai suklaidina etiketėse esantys teiginiai apie tradicijas ar „kaip namuose“, nes jie nebūtinai atspindi realią sudėtį. Tokie užrašai yra rinkodaros dalis, o objektyviausia informacija vis tiek lieka ingredientų sąrašas ir maistingumo lentelė. Reikšminga užuomina gali būti ir neįprastai ilgas galiojimo terminas, rodantis didesnį apdorojimą ir konservavimo sprendimus.
Kaina taip pat gali būti orientyras: jei gaminys akivaizdžiai per pigus, tikėtina, kad dalis mėsos pakeista pigesnėmis žaliavomis, o masė padidinta vandeniu ir priedais. Tai nereiškia, kad kiekvienas pigesnis produktas yra prastas, tačiau tokiais atvejais ypač verta skirti minutę etiketei. Paprasta taisyklė padeda dažniau: kuo trumpesnė sudėtis ir kuo aiškiau įvardyta mėsa, tuo mažiau staigmenų.
Kaip rinktis geresnes alternatyvas?
Geresniu pasirinkimu dažniausiai laikomi gaminiai su trumpa sudėtimi, kur dominuoja mėsa, druska ir prieskoniai, o priedų kiekis minimalus. Jei norisi maksimalios kontrolės, vis daugiau žmonių renkasi namuose keptą ar virtą mėsą, kurią galima pjaustyti sumuštiniams. Tai leidžia reguliuoti druskos kiekį ir išvengti nereikalingų priedų.
Sąmoningas etikečių skaitymas padeda ne tik pasirinkti kokybiškesnį gaminį, bet ir sumažinti druskos bei perdirbtos mėsos kiekį mityboje. Sveikatos rekomendacijos pabrėžia, kad perdirbtą mėsą verta vartoti rečiau, o kasdienėje mityboje pirmenybę teikti mažiau apdorotiems baltymų šaltiniams. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie stebi kraujospūdį, kūno svorį ar bendrą širdies ir kraujagyslių riziką.
Šaltiniai:
– https://www.who.int/news-room/fact-sheets/detail/cancer
– https://www.iarc.who.int/wp-content/uploads/2018/07/pr240_E.pdf
– https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/food-additives
– https://www.efsa.europa.eu/en/topics/topic/nitrites-and-nitrates-added-food
– https://www.who.int/publications/i/item/9789240005123
Leave a Reply