Finansų rinkose ryškėja nauja įtampa: investuotojai vis brangiau skolina trims didžiausioms Europos ekonomikoms – Jungtinei Karalystei, Prancūzijai ir Italijai. Analitikai šias šalis vis dažniau grupuoja į vieną bloką dėl silpstančio pasitikėjimo viešųjų finansų kryptimi ir politinių rizikų.
Obligacijų rinkoje tai matyti per išaugusius pajamingumus ir didėjančius skirtumus nuo saugesniais laikomų emitentų, pirmiausia Vokietijos. Rinkos dalyviai vertina ne tik skolos lygį, bet ir gebėjimą stabiliai mažinti deficitus, išlaikyti infliaciją suvaldytą bei užtikrinti prognozuojamą fiskalinę politiką.
BIF efektas: pasitikėjimo kaina
Vienas dažniausių rinkos rodiklių yra 10 metų valstybės obligacijų pajamingumas, parodantis, kiek kainuoja skolintis ilgesniam laikui. Pastaruoju metu Jungtinės Karalystės 10 metų obligacijų pajamingumas siekė apie 4,9 proc., Prancūzijos – apie 3,6 proc., Italijos – apie 3,8 proc., o Vokietijos – apie 3,0 proc.
Šie skirtumai reiškia, kad biudžetams brangsta skolos aptarnavimas, o didesnė palūkanų našta mažina erdvę kitoms išlaidoms. Kuo didesnė abejonė dėl ateities politikos ir augimo, tuo didesnės ilgalaikės palūkanos, kurių reikalauja investuotojai.
„Britanija, Italija ir Prancūzija tampa šalimis, kurių skolos priedai prie saugesnių rinkų plečiasi, nes kyla nerimo dėl infliacijos ir to, kaip jos su tuo susitvarkys“, – sakė „Royal London Asset Management“ palūkanų normų ir grynųjų pinigų padalinio vadovas Craig Inches.
Skirtingos problemos, bendra rizika
Prancūzijoje investuotojų dėmesį kausto politinis neapibrėžtumas ir sunkiau prognozuojami sprendimai dėl reformų bei biudžeto konsolidavimo. Kai politinis laukas susiskaldęs, rinkos dažniau reikalauja premijos už riziką, ypač kai reikia finansuoti didesnius deficitinius biudžetus.
Italija, priešingai, pasižymi didesniu politiniu stabilumu nei ankstesniais metais, tačiau jos silpnoji vieta – itin aukštas skolos ir bendrojo vidaus produkto santykis. Esant aukštai skolai, net ir nedidelis palūkanų normų pakilimas gali greitai padidinti skolos aptarnavimo kaštus ir sukelti spaudimą biudžetui.
Jungtinė Karalystė turi santykinai mažesnį skolos lygį nei kai kurios euro zonos valstybės, tačiau rinkos akcentuoja kitą problemą – pasitikėjimą, kaip efektyviai bus naudojamos pasiskolintos lėšos. Didelė biudžeto dalis tenka skolai aptarnauti ir socialinėms išlaidoms, o politiniai sprendimai, didinantys neapibrėžtumą, investuotojų vertinami jautriai.
Infliacija, geopolitika ir ilgesnės trukmės skola
Geopolitinė įtampa Artimuosiuose Rytuose rinkose didina baimę dėl energijos kainų šoko ir infliacijos atsinaujinimo, todėl trumpesnio laikotarpio palūkanos gali kilti greičiau. Tačiau, pasak rinkos dalyvių, BIF grupei priskiriamoms šalims problema platesnė: net ir lėtėjant ekonomikai, ilgalaikės palūkanos nekrenta taip, kaip būtų tikėtasi.
Vyriausybės taip pat bando mažinti ilgalaikių palūkanų poveikį koreguodamos skolinimosi strategijas, pavyzdžiui, daugiau skolindamosi trumpesniam laikui. Vis dėlto tai sukuria kitą riziką: didesnė skolos dalis turi būti refinansuojama dažniau, todėl bet koks rinkų sukrėtimas gali greičiau persiduoti į biudžeto išlaidas.
Jei ekonomikos negali pakankamai sparčiai augti, kad natūraliai mažintų skolos naštą, rinkos tikisi griežtesnės fiskalinės drausmės arba ilgesnio laikotarpio aukštesnių palūkanų. Tokiu atveju investuotojai ir toliau reikalaus didesnės terminuotos rizikos premijos, kad skolintų ilgesniam laikui.
Šaltiniai:
– https://www.ecb.europa.eu/stats/financial_markets_and_interest_rates/long_term_interest_rates/html/index.en.html
– https://fred.stlouisfed.org/series/IRLTLT01DEM156N
– https://fred.stlouisfed.org/series/IRLTLT01FRM156N
– https://fred.stlouisfed.org/series/IRLTLT01ITM156N
– https://fred.stlouisfed.org/series/IRLTLT01GBM156N
Leave a Reply