Pasitaiko situacijų, kai žmogų vargina skausmas, pykinimas, širdies permušimai ar nuolatinis nuovargis, tačiau kraujo tyrimai ir vaizdiniai tyrimai nerodo aiškios priežasties. Tokiais atvejais vis dažniau kalbama apie psichosomatiką, kai psichikos būklė daro apčiuopiamą poveikį kūnui ir sukelia realius fizinius simptomus.
Psichosomatika nėra „įsikalbėjimas“ ar simptomų vaidinimas. Tai aprašo biologinius mechanizmus, kai ilgalaikis stresas ir nuolatinė įtampa aktyvina organizmo streso sistemas, o jų veikla pradeda veikti imunitetą, uždegiminius procesus ir medžiagų apykaitą.
Kai stresas persijungia į kūną
Vienas svarbiausių procesų siejamas su pagumburio, hipofizės ir antinksčių ašimi, kuri reguliuoja streso hormonų, ypač kortizolio, išsiskyrimą. Ilgą laiką išliekant padidintai šių sistemų aktyvacijai, organizmas tampa jautresnis skausmui, gali sutrikti miegas, atsirasti virškinimo, širdies ritmo ar odos problemų.
Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad nervų, hormonų ir imuninė sistemos veikia kaip vienas tinklas. Dėl to psichologinė įtampa gali keisti uždegimo reguliaciją, paveikti autonominę nervų sistemą ir „įjungti“ simptomus net tada, kai struktūrinio pažeidimo nerandama.
Dažniausi simptomai ir „tylių“ tyrimų paradoksas
Psichosomatiniai nusiskundimai gali pasireikšti labai įvairiai, todėl žmonės dažnai keliauja tarp skirtingų specialistų. Neretai minimi pilvo skausmai, pykinimas, tuštinimosi pokyčiai ir dirgliosios žarnos sindromui būdingi simptomai, taip pat niežulys, egzema ar kiti odos paūmėjimai.
Kita dažna grupė yra galvos, nugaros ar raumenų skausmai, kurie išlieka, nors vaizdiniai tyrimai neparodo aiškios priežasties. Taip pat pasitaiko širdies plakimo epizodų, tachikardijos, karščio bangų, o ilgainiui daliai žmonių didėja arterinės hipertenzijos rizika, ypač jei stresas tampa kasdienybe.
Psichosomatikos kontekste išskiriamas ir klajoklinis nervas, vienas pagrindinių nervų, reguliuojančių vidaus organų darbą. Kai autonominė nervų sistema ilgai būna „pavojaus režime“, kūnas gali reaguoti tarsi grėsmė būtų nuolatinė, nors išorinio pavojaus nebėra.
Diagnozė ir pagalba: kas iš tiesų veikia
Praktiškai diagnostika dažniausiai prasideda nuo organinių ligų atmetimo, kad būtų įsitikinta, jog nėra pavojingos ar specifinio gydymo reikalaujančios būklės. Jei tyrimai išlieka geri, o simptomai kartojasi arba nesitraukia nepaisant įprasto simptomų gydymo, tuomet atsiranda pagrindas svarstyti psichosomatinį mechanizmą.
„Svarbiausia, kad žmogaus patiriami simptomai būtų laikomi realiais, o ne nuvertinami vien todėl, kad tyrimai nieko neparodo“, – sako specialistai, pabrėžiantys, kad pagarbus išklausymas ir aiškus paaiškinimas pats savaime mažina įtampą ir gali silpninti simptomų ciklą.
Gydymas paprastai remiasi holistiniu požiūriu, kai vertinami ir kūno, ir psichikos, ir socialiniai veiksniai. Tai nereiškia atsisakyti somatinės medicinos, bet dažnai reiškia ją papildyti psichologine pagalba, streso valdymo įgūdžiais, miego ir fizinio aktyvumo korekcijomis, o prireikus ir gydymu, taikomu nerimo ar depresijos simptomams.
Jei žmogus yra patyręs trauminių įvykių, akcentuojamas laipsniškas nervų sistemos „nuraminimas“ ir saugumo jausmo atkūrimas. Tokiais atvejais dažnai reikia ilgalaikio darbo, nes simptomus palaiko ne vien momentinė emocija, o įsisenėję organizmo reagavimo modeliai.
Psichosomatikos esmė paprasta: kūnas ir psichika neveikia atskirai, todėl ir simptomai ne visada telpa į vienos srities rėmus. Dėl to daugeliui pacientų svarbiausias lūžis įvyksta tada, kai jie gauna ne tik „normalų“ tyrimų atsakymą, bet ir paaiškinimą, kaip jų organizme susijungia stresas, nervų sistema ir fiziniai pojūčiai.
Šaltiniai:
– https://blog.mdpi.com/2023/12/11/understanding-psychosomatic-disorders/
– https://www.eurekaselect.com/article/135482
Leave a Reply