Rosa Kulešova nebuvo nei mokslininkė, nei scenos iliuzionistė, tačiau šeštajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje jos vardas tapo siejamas su neįprastu teiginiu: esą ji galėjo atskirti spalvas, formas ir net perskaityti tekstą vien pirštų pagalvėlėmis, būdama užrištomis akimis.
Pasakojimas prasidėjo nuo atsitiktinio atradimo. Pagal tuometines liudijimų versijas Kulešova pastebėjo, kad braukdama pirštais per objektų paviršių gali atpažinti, kas pavaizduota ar parašyta, ir šią savybę ėmė demonstruoti aplinkiniams.
Kodėl tai sudomino mokslą
Informacija apie Kulešovą mokslo bendruomenę pasiekė apie 1960-ųjų vidurį, kai SSRS buvo palanki terpė tirti netradicinius reiškinius, ypač jei jie galėjo turėti praktinių pritaikymų. Dėl to jos atvejį ėmė nagrinėti psichologijos ir fiziologijos krypties tyrėjai.
Tuo metu tokios temos kaip dermo-optinė percepcija, dar vadinta odos regėjimu, buvo aptarinėjamos ne tik Rytuose. Vakaruose taip pat pasitaikė bandymų tirti vadinamąjį regėjimą be akių, nors vėlesnė kritika dažnai akcentavo metodologines spragas.
Kaip vyko bandymai
Eksperimentai buvo atliekami keliuose centruose, taikant skirtingas kontrolės procedūras. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad dalis jų neatitiko šiuolaikinių standartų, kuriuos dabar laikytume būtinais, kad rezultatai būtų patikimi ir atkartojami.
Dažnai Kulešovai užrišdavo akis storomis juostomis, kartais papildomai uždengdavo veidą. Tyrėjai prie jos rankų dėdavo spausdintus tekstus arba spalvotas korteles, o ji bandydavo atpažinti raides, žodžius ar spalvas vien prisilietimu.
Ypač daug klausimų kėlė bandymai su spalvomis, nes liečiant paviršius galėjo būti visiškai vienodas. Kai kuriose aprašytose procedūrose medžiaga būdavo pridengiama permatoma plėvele, kad ji tiesiogiai neliestų spaudos dažų ar popieriaus reljefo, ir tai apsunkindavo paprastą paaiškinimą apie juntamas mikronines nelygumų užuominas.
Didžiausia problema – atkartojamumas
Net ir tais atvejais, kai rezultatai atrodė įspūdingi, greitai išryškėjo esminė bėda: jie buvo nestabilūs. Vienuose bandymuose Kulešovos atsakymai esą viršijo atsitiktinumo lygį, kituose efektas beveik išnykdavo.
Moksle toks nepastovumas dažniausiai laikomas pavojaus signalu, nes reiškinys, kurio neįmanoma patikimai pakartoti kontroliuojamomis sąlygomis, negali tapti tvirtu įrodymu. Dėl šios priežasties susidomėjimas odos regėjimu palaipsniui blėso, o tema persikėlė į kritinių apžvalgų lauką.
Paaiškinimai: nuo jutimų iki apgaulės
Vienas dažniausiai minimų paaiškinimų yra vadinamasis žvilgsnis pro nosį, kai, net ir užrištomis akimis, žmogus gali per nedidelį plyšį ties nosies sritimi matyti dalį vaizdo. Pakanka menko šviesos kiekio, kad smegenys, remdamosi fragmentais ir judesiu, susidėliotų vaizdą, o iš šono tai gali atrodyti kaip skaitymas pirštais.
Kitas argumentų blokas siejamas su išskirtiniu lytėjimo jautrumu. Žmogaus pirštai gali atskirti labai smulkius paviršiaus skirtumus, o spaudos dažai kartais sukuria menką reljefą, kurį įmanoma pajusti. Vis dėlto net ir tai nepaaiškina spalvų atpažinimo, jei paviršiai iš tiesų vienodi.
Dalis hipotezių bandė svarstyti ir netiesioginius fizinius signalus, pavyzdžiui, skirtingą šilumos sugėrimą ar atspindį, tačiau tokie mechanizmai iki šiol nelaikomi patikimu pagrindu teiginiui, kad žmogus gali nuosekliai atpažinti spalvas vien lytėjimu.
Kodėl istorija vis dar grįžta
Kulešovos atvejis nepamirštamas ne todėl, kad šiandien būtų laikomas įrodymu apie naują jutimą. Jis išlieka dėl to, kad dalis aprašytų epizodų atrodo sunkiai paaiškinami, o istorinė dokumentacija ne visada leidžia tiksliai atkurti, kokios kontrolės priemonės buvo taikytos ir ar jos užkirto kelią alternatyviems paaiškinimams.
Šiuolaikinis mokslas kartu rodo, kad žmogaus suvokimas gali būti lankstesnis, nei intuityviai manome. Pavyzdžiui, aklieji gali orientuotis erdvėje echolokacijos principu, išmokdami pagal aidą susidaryti aplinkos vaizdą, nors tai nėra regėjimas tiesiogine prasme.
Kulešovos istorija dažnai minima kaip pamoka apie ribą tarp atradimo ir klaidos: kai net keli netikėti rezultatai gali sukurti pasakojimą, kuris gyvuoja ilgiau nei patikimi duomenys. Šiandien vyraujanti išvada išlieka atsargi: nėra tvirtų mokslinių įrodymų, kad žmogus gali skaityti pirštais pažodine prasme, tačiau pati tyrimų istorija primena, kodėl moksle lemiami yra kontrolė ir atkartojamumas.
„Gebėjimas, kurio neįmanoma pakartoti patikimomis kontroliuojamomis sąlygomis, praranda įrodomąją vertę“, – savo skeptišką poziciją panašiame kontekste yra formulavę kritinių apžvalgų autoriai, vertinę dermo-optinės percepcijos teiginius.
Šaltiniai:
– https://www.science.org/doi/10.1126/science.151.3715.1269
– https://journals.sagepub.com/doi/10.2466/pms.1992.74.1.147
– https://archive.org/details/dermoopticalperception_critical_discussions (kritinių apžvalgų rinkinių archyvinė prieiga)
Leave a Reply