Naujojoje Zelandijoje gyvenanti kea papūga vardu Briusas tapo ryškiu pavyzdžiu, kaip gyvūnai prisitaiko prie fizinių apribojimų. Paukštis neturi viršutinės snapo dalies, tačiau, kaip rodo mokslininkų stebėjimai, tai nesutrukdė jam įsitvirtinti kaip dominuojančiam patinui savo grupėje.
Briusas gyvena gamtosaugos centre Willowbank Wildlife Reserve, kur jo elgesį analizavo Kenterberio universiteto tyrėjai. Jų darbas publikuotas mokslo žurnale „Current Biology“ ir išsamiai aprašo, kaip paukštis kompensuoja trūkumą elgsenos inovacija, suteikiančia pranašumą konfliktuose.
Tyrėjai fiksavo, kad vietoje įprastų kea kovos veiksmų Briusas pasitelkia apatinę snapo dalį ir atlieka trumpus, aštrius stumtelėjimus. Atakos metu jis ištiesia kaklą, staigiai priartėja prie varžovo, o kartais net pribėga, taip sustiprindamas netikėtumo efektą.
Duomenys rodo, kad tokia taktika apie 73 proc. atvejų priversdavo kitus paukščius iškart trauktis. Tai pasirodė efektyviau nei įprastos grumtynės, kai paukščiai bando smūgiuoti kojomis ar stumdyti varžovą kūnu.
227 sąveikos ir nė vieno pralaimėjimo
Mokslininkai užfiksavo 227 socialines sąveikas grupėje, kurioje buvo devyni patinai ir trys patelės. Briusas dalyvavo 36 patinų konfliktuose ir laimėjo juos visus, todėl tyrėjai padarė išvadą, kad jis tapo alfa patinu.
Toks statusas turi apčiuopiamų pasekmių: dominuojantis paukštis pirmiau pasiekia maistą, patiria mažiau streso ir sulaukia daugiau socialinio dėmesio. Tyrime pažymima, kad Briusas buvo vienintelis patinas, kurį kiti prižiūrėdavo, o tai interpretuojama kaip aukšto socialinio pripažinimo ženklas.
Šis atvejis išryškina platesnę tendenciją gyvūnų elgsenos tyrimuose: pažintiniu požiūriu stipresnės rūšys, tokios kaip kea, dažniau kuria naujus problemų sprendimo būdus. Kea papūgos yra žinomos dėl smalsumo, gebėjimo manipuliuoti objektais ir greitai mokytis, todėl elgsenos naujovės jų populiacijose laikomos itin tikėtinomis.
Ką tai reiškia gyvūnų gerovei?
Tyrimo autoriai pabrėžia ir praktinį klausimą gyvūnų gerovės srityje: žmogaus įsikišimas, pavyzdžiui, protezų taikymas, ne visada yra būtinas. Jei gyvūnas geba pats rasti efektyvų prisitaikymo būdą ir sėkmingai konkuruoti dėl resursų, intervencijos nauda turi būti vertinama atsargiai, atsižvelgiant į stresą ir rizikas.
Briuso istorija taip pat primena, kad fizinis pažeidimas nebūtinai reiškia prastesnes socialines pozicijas. Tam tikromis aplinkybėmis unikalus prisitaikymas gali net suteikti pranašumą, ypač kai aplinkoje svarbus greitas konfliktų sprendimas ir aiški hierarchija.
Dar prieš šį tyrimą Briusas buvo atkreipęs mokslininkų dėmesį neįprastu elgesiu: stebėta, kad jis naudodavo akmenukus savęs priežiūrai. Tai sustiprina prielaidą, kad individualūs skirtumai, smalsumas ir patirtis gali tapti lemiamais veiksniais, leidžiančiais gyvūnui kompensuoti fizinius ribojimus.
Šaltiniai:
https://www.cell.com/current-biology/home
https://www.spiegel.de/wissenschaft/natur/neuseeland-behinderter-papagei-setzt-sich-mit-neuem-kampftrick-durch-a-c54f9ff1-80d4-4e99-9836-492f3945e885
Leave a Reply