Brazilijoje mokslininkai, tyrinėdami apleistą lapkirčių skruzdėlių skruzdėlyną, į jo ertmes supylė apie 10 tonų cemento. Sukietėjęs liejinys leido tiksliai atkurti požeminę struktūrą, o vėliau kasinėjant paaiškėjo, kad tai buvo ištisas tunelių ir kamerų tinklas.
Tyrimas siejamas su lapkirčių skruzdėlėmis Atta laevigata, kurios natūraliai formuoja didelio masto kolonijas. Tokie skruzdėlynai gali užimti dešimtis kvadratinių metrų, o jų gylis kai kuriais atvejais siekia kelis ar net keliolika metrų.
Požeminis miestas iš cemento liejinio
Eksperimento esmė paprasta: cementas užpildo tuščias ertmes, o vėliau iškastas liejinys parodo tikslų „architektūrinį“ planą. Šiuo atveju paaiškėjo, kad skruzdėlės buvo sukūrusios ne vien atsitiktinius praėjimus, o aiškiai išskaidytą sistemą su „magistralėmis“ ir specialios paskirties kameromis.
Tarp svarbiausių erdvių – vadinamosios grybų kameros, kuriose lapkirčių skruzdėlės augina grybus, sudarančius jų mitybos pagrindą. Taip pat identifikuojamos atliekų zonos, kurios paprastai atskiriamos nuo pagrindinių kolonijos dalių, kad mažėtų infekcijų ir parazitų plitimo rizika.
Kodėl šie skruzdėlynai tokie dideli?
Lapkirtės skruzdėlės yra vienos labiausiai pažengusių „ekosistemų inžinierių“ tarp vabzdžių, nes jų veikla keičia dirvožemio struktūrą, drėgmės režimą ir organinių medžiagų apytaką. Tokios kolonijos statyba reikalauja kolektyvinio darbo metų metus, o iš paviršių išneštas gruntas gali siekti dešimtis tonų.
Didelis mastas susijęs ir su kolonijos gyventojų skaičiumi: lapkirčių skruzdėlių kolonijose gali gyventi labai daug individų, kuriems reikia pastovaus maisto tiekimo ir stabilios mikroklimato kontrolės. Dėl to atsiranda atskiros zonos maisto apdorojimui, grybų auginimui, perėjimui ir atliekoms.
Ventiliacija ir temperatūra: gamtos inžinerija
Mokslininkų dėmesį dažnai patraukia tai, kad skruzdėlynai nėra tik urvų raizgalynė. Tunelių kryptys, jų susijungimo taškai ir angų išdėstymas gali sudaryti natūralią vėdinimo sistemą, kuri padeda palaikyti tinkamą deguonies kiekį ir išnešti šilumos bei anglies dioksido perteklių.
Tokiose sistemose gali veikti vadinamasis kamino efektas, kai šiltesnis oras kyla į viršų ir skatina oro apykaitą. Skruzdėlėms tai ypač svarbu, nes grybinėse kamerose mikroklimatas turi būti stabilus, o kolonijos gilumoje oro sąlygos keičiasi lėčiau.
Tokie cementiniai liejiniai yra vienas efektyviausių būdų pamatyti tai, ko įprastai nematyti plika akimi, nes išardžius skruzdėlyną jo struktūra greitai subyra. Nors metodas kelia etinių ir gamtosauginių klausimų, jis paprastai taikomas apleistiems lizdams, kai siekiama išsaugoti mokslinę informaciją apie kolonijos „statybos logiką“.
Leave a Reply